 |
Pasveikino savo darbuotojus su išsilaisvinimu iš komunistinės imperijos? Tokia bendrovė – jei tik ji apskritai yra – turėtų būti įrašyta į lietuvišką Guinnesso rekordų knygą. Gal tai ir yra atsakymas, kodėl mes vis dar blogai jaučiamės savo valstybėje? Nevertiname to, ką gavome, bet akivaizdžiai ilgimės to, ką praradome, įskaitant grandines.
Švenčiame okupanto primestas šventes. Su biurokratiniu pietizmu saugome propagandinį sovietų meną ir architektūrą (raudonarmiečio ir kolchozninko statulos ant Žaliojo tilto Vilniuje, sostinės senamiestį sudarkiusio „Lietuvos“ kino teatro griaučiai). O šalia laisvai dega neįkainojamos vertės bažnyčios ir vienuolynai.
Užsisakydami bokalą alaus Vilniaus širdyje, priešais Arkikatedrą esančiame „Žaliojo namo“ restorane, net nepagalvojame, kaip taip galėjo nutikti, kad verslininkai atnaujino sukriošusį šimtametį medinį namą, o Kultūros paveldo departamento valdininkai net ir po restauracijos ant jo užkorė tą pačią sovietinę lentą, rusiškai skelbiančią, kad čia gyveno rašytoja Žemaitė.
Tokia pat lenta kabo ir prie namo, kur gyveno M.K.Čiurlionis. Prie daugybės namų, kur gyveno Lietuvos šviesuliai. A.Zuokas lyg daktaras Frankenšteinas vis atgaivina Gugenheimo muziejaus tvarinį, bet net ir trečiąkart stojęs valdyti Vilniaus, neįžiūri, kad paminklus sostinėje kai kur „tebesaugo“ LTSR. Jos seniai nebėr, o ji vis dar „saugo“. Ką? Nostalgiją vergijai? Ar mūsų pilietinį nevalyvumą?
Lenkiški gatvių užrašai keliuose miesteliuose mūsų XXI a. tautininkus, ir ne tik juos, verčia griebtis kardo. Seimas piestu stoja prieš „w“ vieno kito piliečio pase. Bet rusiška kirilica ant mūsų šviesulių paminklinių lentų kažkodėl niekam akių nebado štai jau 22 metai. Taip prie rusiškumo pripratome.
Premjeras A.Kubilius pasiguodė, kad Kovo 11-ąją bandoma paversti nesantaikos ir įtampos visuomenėje židiniu: „Konstitucinės teisės turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti negalima naudotis nusikalstamais tikslais: kurstyti tautinę, rasinę, religinę ar socialinę neapykantą, prievartą bei diskriminaciją.“
A.Zuokas lyg daktaras Frankenšteinas vis atgaivina Gugenheimo muziejaus tvarinį, bet net ir trečiąkart stojęs valdyti Vilniaus, neįžiūri, kad paminklus sostinėje kai kur „tebesaugo“ LTSR.
Teisingi žodžiai. Tik ar nepavėluoti? Kas, gudriai šypsodamiesi pernai ir užpernai arčiausiai stovėjo Gedimino prospekte, kai rėkaudami „Lietuva – lietuviams!“, juo žygiavo skustagalviai? Seimo nariai iš Tėvynės sąjungos sąrašo. Tai buvo tautininkai? O kas juos atvedė į Seimą? A.Kubilius. Prie konservatorių partijos prijungęs nulio vertą sektą ir suteikęs jai aukštas vietas rinkimų sąraše, jis suteikė jiems ne tik tribūną, bet ir legitimavo jų pelėsines idėjas.
Kodėl tik dabar A.Kubilius sureagavo rimtai? Tie, kurie šūkalioja Kovo 11-osios idealus paminančius šūkius, iki šiol buvo konservatorių rinkėjai. Tautininkams atsiskyrus nuo konservatorių, jie už konservatorius nebebalsuos. Galima pabūti ir politiškai korektišku?
Politkorektiškumas labai greit pamirštamas, kai paliečiami patys konservatoriai. Kai Seimo pirmininkės I.Degutienės vyras VSD generalinį direktorių išvadino „gaidžiu“, motiniškiausia konservatorė jį gynė, sakydama, kad jos vyras yra tremtinys ir turi stiprų vertybinį pagrindą. Turėdamas stiprų lietuviškų vertybių pagrindą gali elgtis pagal rusiškus papročius?
Nesantaika ir įtampa, apie kurią teisingai kalba A.Kubilius, yra senas jo paties partijos triukas. Rusiškas triukas. Ne priimti iššūkius, o paversti juos nesibaigiančiais propagandiniais karais, kuriuose velnias ragus nusilaužtų.
Prisiminkim: konservatoriai labai nenorėjo, kad Seime būtų įkurta komisija, nagrinėjanti „Snoro“ nacionalizavimo ir bankroto peripetijas. Su šia komisija jie buvo priversti susitaikyti tik todėl, kad pinigų kelionių iš subankrotinto banko brūzgynuose įsipainiojo ir I.Degutienės artimieji.
Bet konservatoriai greit atsigriebė. Metę į ataką Antikorupcijos komisiją, jie sugebėjo paversti sau nenaudingą „Snoro“ komisijos darbą dviejų FNTT pareigūnų, kuriuos paskubomis pakėlė į didvyrių rangą, karjeros svarstymo reikalu. Ir štai jau ieškoma tautos priešų, riejasi valdančioji dauguma, net prezidentė atsidūrė priešingoje barikadų pusėje.
Bet svarbiausia, kad dabar Lietuva kalba ne apie tai, kaip išgaravo 3,9 mlrd. litų iš „Snoro“ banko, kas nenaudinga konservatoriams. Lietuva ūžia apie tai, ar informaciją apie pasitarimą prokuratūroje dėl „Snoro“ nutekino majoras V.Giržadas, ar generalinio prokuroro pavaduotojas D.Raulušaitis. Propagandinis karas laimėtas su skambučiais.
Ar kalbame rimtai apie išcentrinę jėgą, verčiančią tuštėti mūsų miestus ir kaimus, kraupią demografinę padėtį, energetinį saugumą, neįvykdytas reformas, pirmiausia sveikatos apsaugos bei socialinės apsaugos, ir kaip tų reformų nevykdymo padarinį – artimą „Sodros“ galą? Apie tai, kad per tą laiką, kol buvo siekiama sąvoką „valstybininkas“ paversti plūstamuoju žodžiu, politika kažkodėl tapo visai kakadukine?
Apie tai mes nekalbame. Mes tik žygiuojame iš vieno propagandinio karo į kitą.
Ar ilgai Lietuva svarstė infantilumo kodu pažymėtą naktinį A.Kubiliaus ir A.Šemetos mokesčių perversmą, kai Seimo nariai balsavo ne tik neskaitę įstatymų, bet ir nemiegoję? Vietoj to gavome melodramišką D.Kedžio istoriją, suskirsčiusią šalį į geruosius kedofilus ir įsivaizduojamus baisiuosius pedofilus. Kiek dar metų šiame fronte pjausis Lietuva, vienas Dievas težino. Bet atrodo, konservatoriai ne prieš, jog šios pjautynės truktų kuo ilgiau.
Stebinti turėtų tik tai, kad V.Landsbergis, stovėjęs ant valstybės atkūrimo vairininko tiltelio, jau penkeri metai renkasi valstybės institucijų griovėjų pusę.
„Lietuvos visuomenėje tiksi bomba, kurios sprogimas suskaldys ją į dvi, viena kitos nekenčiančias puses. Ši bomba bus destruktyvi visai visuomenei. Lietuvoje gali atsirasti dvi susipriešinusios, viena kitos nekenčiančios pusės. Emocinis ir principinis dalykas, mūsų laukiantis sprogimas – tai vienos mažos mergaitės likimas“, – Sąjūdžio valandoje gąsdino V.Landsbergis.
Tik suinteresuotas pjautynėmis gali nematyti, kad „mažos mergaitės“ likimas jau seniai sudegintas ant propagandinio karo aukuro. Bet dėl vieno su V.Landsbergiu reikia sutikti – bomba iš tiesų tiksi, ir ji padėta daug anksčiau. O kuo ilgiau fronto linija eis per buvusių Garliavos spekuliantų kiemą, tuo mažiau lietuvių prisimins, kiek kartų, palyginti su 1990–2008 metais, per šiuos trejus metus išaugo valstybės skola, kiek dešimčių milijardų litų prispaudė senstančius Lietuvos pečius.
Skaldyk ir valdyk. Stebinti turėtų tik tai, kad V.Landsbergis, stovėjęs ant valstybės atkūrimo vairininko tiltelio, jau penkeri metai renkasi valstybės institucijų griovėjų pusę. Ne jis vienas toks. Tą patį, kai kūrėjas pats ima naikinti savo kūrinį, stebime ir versle, žiniasklaidoje.
Už ką Lietuvai toks prakeiksmas? Kuo paaiškinti faktą, kad kūrėjas virsta savo kūrinio griovėju? Toks jau rytietiškas mąstymas – jei tai, ką aš sukūriau, bus be manęs, aš padarysiu viską, kad mano kritikams ir priešininkams būtų dar blogiau. Kad žinotumėte!
Iš kur tai Lietuvoje? Populiariai kalbant, iš to paties maskoliškumo, iš atsidavimo labiau kokiai kovo 8-ajai, o ne Kovo 11-ajai. Iš to, kaip prieš 75 metus taikliai parašė filosofas S.Šalkauskis, kad „šiaip ar taip, etninis lietuvio pobūdis yra rytiško tipo, ir šituo atžvilgiu lietuvių tauta daug daugiau priklauso Rytams negu Vakarams.“
1937 metais S.Šalkauskis klausė: ar tapsime pagaliau tikrai „vakariška“ tauta, ar išspręsime šią savo kultūrinio apsiginklavimo problemą? Minint 22-ąsias Kovo 11-osios metines, negera nuojauta kužda, kad 2012-aisiais esame toliau nuo teisingo uždavinio atsakymo, nei 1937-aisiais. Kiek laiko mums dar paliko globali matematika?
