Andreasas Lubitzas nukreipia lėktuvą į Alpių šlaitą. Kiek vaizdinių turėjo praplaukti per tas 8 minutes šio Didžiojo mirties vairininko galvoje? Kiek ryškių pliūpsnių turėjo įvykti jo vargšėse smegenyse, abejingai atsisakiusiose priimti informaciją apie kapitono Patricko Sondenheimerio beldimą ir šūksnius „atidaryk tas prakeiktas duris“? Iki tos paskutinės akimirkos. Už kurios jau tik reiso 4U 9525 keleivių pelenai.
Kasmetį medicininį patikrinimą A.Lubitzas atliko 2014-ųjų vasarą. Griežtų vokiečių daktarų patikros garantija nesuveikė. Kažkas negerai buvo su piloto regėjimu. Dar blogiau buvo su jo galva.
Racionalus europietiškas protas atsisako tai priimti. Ieškoma racionalių paaiškinimų, kuriamos naujos taisyklės.
Naujos taisyklės nieko nepakeis. A.Lubitzo skrydis į Alpių šlaitą net ir ne fatalistui turėtų atrodyti šiek tiek ir epochos ženklas. Netiesioginis. Kaip simbolis. Kalbos, kurią suprantame, bet iš paskutiniųjų atsisakome tai pripažinti.
Kažkur tai jau matėme.
Beveik tuo pat metu, kai A.Lubitzas atliko paskutinį piloto „garantinį“ medicinos patikrinimą, iš Rusijos į Rytų Ukrainą įvažiavo „Buk“ ekipažas. Įsivaizduokime į keleivinį MH17 besitaikančio, įsakymus pramaišiui su rusišku „matu“ beriančio Rusijos PVO „raščioto“ vyr. leitenanto ar kapitono akis.
Ar ne tokia pat tuštuma buvo ir A.Lubitzo akyse?
Nematėme nei vieno, nei kito akių. Nebepamatysime. Tris šimtus Malaizijos lainerio keleivių į aną pasaulį pasiuntęs Rusijos vyr. leitenantas ar kapitonas greičiausiai taip pat jau prisijungė prie savo aukų.
Bet matėme Girkino-Strelkovo akis – Rusijos į Ukrainą pasiųsto GRU agento tuoj po kraupaus įvykio: „Nėra ko čia jiems skraidyti!“ Tokios pat tuščios akys buvo ir V.Putino, kai pernai aiškino, kad Kryme nėra jokios Rusijos armijos, o tik sukilę prieš banderininkus krymiečiai. Ir šįmet, kai pareiškė, kad tai jis įsakė Rusijos kariuomenei okupuoti Krymą.
Tokios pat tuščios akys buvo ir V.Putino, kai pernai aiškino, kad Kryme nėra jokios Rusijos armijos, ir šįmet, kai pareiškė, kad tai jis įsakė Rusijos kariuomenei okupuoti Krymą.
Mes gyvename pasaulyje, kuriame „Boko haram“ koncertinės kraujo grupės vyrukas, galėjęs tapti pusėtina britų muzikos žvaigžde, vietoj gitaros stygų mačetės smūgiu nukerta kito žmogaus gyvybės stygas. Įamžindamas tai vaizdajuostėje, kuria didžiuojasi.
Gyvename epochoje, kurioje po to, kai sušaudoma Paryžiaus karikatūristų redakcija, net ir dori krikščionys pikiruoja į Alpių šlaitą, sakydami, kad taip jiems ir reikia, nes patys savo karikatūromis prisišaukė.
Mūsų ateitis dingo. Mūsų ateitis yra iš praeities. Šiuos desperatiškus žodžius po teroristų atakos prieš Niujorko bokšto dvynius išleistame romane „Windows on the World“ užrašo F.Beigbeder.
Mes gyvename pasaulyje, kuriame 2014-ųjų pavasarį Donecko „tauta“ mitinge demonstratyviai sudrasko, sutrypia Ukrainos vėliavas ir paskelbia nepriklausomybę, o 2015-ųjų pavasarį tie patys „laisvos“ valstybės gyventojai mitinge iškelia reikalavimą Ukrainos, nuo kurios jie jau metai kaip atsiskyrę, prezidentui: „Porošenka, niekše, duok greičiau mums pinigų, nes mes badaujam!“
Mes gyvename epochoje, kurioje didžiausią branduolinį arsenalą turinčios valstybės valdovas sėdi užsidaręs Kremliaus kabinete su atominiu lagaminėliu ir pikiruoja Rusijos lainerį, nutaikęs jį į visą Vakarų pasaulį.
Gyvename epochoje, kurioje didžiausią branduolinį arsenalą turinčios valstybės valdovas sėdi užsidaręs Kremliaus kabinete su atominiu lagaminėliu ir pikiruoja Rusijos lainerį, nutaikęs jį į visą Vakarų pasaulį.
Nė dienos be šantažo apie branduolinio ginklo panaudojimą. O kad nebūtų nuobodu kartoti tą patį per tą patį, susiorganizuoja iš ko nors pasityčioti. Pavyzdžiui, dabar smaginasi „Matroskaja tišina“ kalėjime kankindamas karo belaisvę – Ukrainoje pagrobtą karo lakūnę N.Savčenko.
V.Putinas net labai palygintinas su „Germanwings“ pilotu. Tik daug pavojingesnis už depresijos kamuotą A.Lubitzą.
Gyvename epochoje, kurioje tarsi visi užjaučia V.Putino kalinę N.Savčenko, bet nieko nedaro, kad ją išgelbėtų nuo mirties. Kurios slenkstį bado streiką paskelbusi karo belaisvė pasiekė.
Daugiau kaip 100 dienų su trumpa pertrauka besitęsiantis bado streikas artėja prie neišvengiamos atomazgos.
V.Putino apdovanotas rašytojas V.Voinovičius sako, kad N.Savčenko iškelti kaltinimai yra nesąmonė. Laiške V.Putinui jis rašo, kad „belaisvė turėtų būti tiesiog paleista“. Net jei ji būtų kuom nors kalta, Ukraina ne tokius galvažudžius po taikos derybų iškeitė į nelaisvėje atsidūrusius savo karius.
Kodėl ji apskritai kalinama? Tai gali būti ir asmeninis V.Putino kerštas stiprybės nepraradusiai moteriai. Riboti valdovai labiau už viską nemėgsta laisvų žmonių.
Riboti valdovai labiau už viską nemėgsta laisvų žmonių.
A.Merkel ir F.Hollande‘as Minske V.Putinui apie narsią Ukrainos lakūnę užsiminė, lyg ir prašė ją paleisti, bet viskas tuo ir baigėsi.
Ką galima priešpastatyti XXI a. beprotybei – pikiravimui į kalno šlaitą ne tik didelių keleivinių lėktuvų, bet ir didelių valstybių? Ar galima?
Nieko kito, kaip tik tai, ką prieš porą tūkstančių metų siūlė Verbų sekmadienį į Jeruzalę ant asiliuko įjojęs žmogus. Artimo meilę. Bandymą išgelbėti N.Savčenko.
Viskas jau išbandyta? Niekas svarbiausios dabar Kremliaus belaisvės atveju nepadeda?
O jei taip pažiūrėtume į vieno žmogaus kančią ne fariziejiškai, ir ne biurokratiškai? Ką čia galėtų nuveikti atskirai paimta Lietuvos valstybė?
O kas, jei Lietuva pasiūlytų Baltarusijos prezidentui mintį pervežti N.Savčenko iš Maskvos į Baltarusiją?
Mūsų diplomatija per 25 metus yra net ir sunkesnių uždavinių išsprendusi.
Mažai šansų? Galbūt. Bet aišku ir tai, kad V.Putinas neatsižvelgs nei į Ukrainos raginimus, nei į Vakarų spaudimą. Todėl reikia kitokio diplomatinio ėjimo.
O kas, jei Lietuva pasiūlytų Baltarusijos prezidentui mintį pervežti N.Savčenko iš Maskvos į Baltarusiją?
Viena vertus, A.Lukašenka turi gerą progą pagerinti santykius su Vakarais. Jo tarpininkavimo misija išvaduojant N.Savčenko iš „Matroskaja tišina“ tam pasitarnautų. Antra, A.Lukašenka neišvengiamai reikalingas ir V.Putinui, todėl V.Putinas galbūt ir neatsakytų Baltarusijos lyderiui tokio mažmožio, kaip N.Savčenkos perkėlimas į Baltarusiją.
Artėjančios Velykos – tam tinkama proga: ir V.Putinas, ir A.Lukašenka skelbiasi krikščionybės gynėjais.
Net jei šansų išgelbėti N.Savčenkos gyvybę tėra 1 iš 1000, reikia pabandyti.
Anot žydų išminties, išgelbėjai žmogų – išgelbėjai visą pasaulį. Net beviltiškas bandymas – vertas pagarbos. Kaip reiso 4U 9525 kapitono P.Sondenheimerio beldimas „atidaryk tas prakeiktas duris“. Iki smūgio į kalną. Tokiame pasaulyje mes gyvename – pikiruojančiame į uolas.
