Po to, kai 1998-ųjų liepos 22-ąją Būtingės naftos terminale buvo priimtas pirmasis tanklaivis, įrodęs, kad Lietuva gali apsieiti be Kremliaus naftos vamzdžio, kito energetinę nepriklausomybę nuo Rusijos garantuojančio įvykio teko laukti ilgus 16 metų.
Kodėl vis dar neturime elektros jungčių su Lenkija ir Švedija?
Galima būtų minėti daug politikų pavardžių, ne vieną ir ne dvi vyriausybes, kurios yra už tai atsakingos, taigi turbūt net labai kaltos, bet ir tai nebūtų visa tiesa.
Didžiausias kaltininkas buvo mūsų naivumas dėl Rusijos politinės raidos. Tuo naivumu mes, net ir būdami pakankamai skeptiški Maskvos atžvilgiu, raminomės, kad su Rusija galima naudingai ir net tvarkingai prekiauti.
Didžiausias kaltininkas buvo mūsų naivumas dėl Rusijos politinės raidos.
Tuo naivumu mes, net ir būdami pakankamai skeptiški Maskvos atžvilgiu, raminomės, kad, kaip aiškino mūsų verslininkai, o jiems į taktą būgnus mušė Briuselis, Vokietijos, Prancūzijos ir Italijos elitai, su Rusija galima naudingai ir net tvarkingai prekiauti. Nematant žudynių Čečėnijoje, Gruzijos karo ir akivaizdaus žodžio bei spaudos laisvių užgniaužimo Rusijoje.
Jei tada, kai pastatėme Būtingės naftos terminalą, o R.Paksas kalbomis prieš „Williams” atėjimą augino almaksinius sparnus skrydžiui į prezidentus (koks sutapimas – tai taip pat, regis, prasidėjo spalio 27-ąją), būtume nepraradę sveikos politinės nuovokos, sakančios, kad Rusijos meška, net ir vaizduodama demokratiją, vis tiek į autoritarinę taigą žiūri, šiandien turėtume ir elektros kabelius į Vakarus, ir kariuomenė būtų dvigubai didesnė, ir dar daug kas geriau būtų.
SGD terminalą taip pat galėjome turėti kokiais metais anksčiau, ir, ko gero, pastatyti pigiau. Jei tik valdžia nebūtų trukdžiusi amžinatilsį pramonininkui B.Lubiui veikti. Bet nevarykime tokią dieną Dievo į medį. Tai, kad „Independence” pirmadienį prisišvartuoja Klaipėdoje, tai, kad netrukus pradės veikti suskystintų dujų terminalas, yra didi diena. Ne tik Lietuvai.
SGD terminalas leidžia importuoti 4 mlrd. kubinių metrų gamtinių dujų per metus. Pernai Lietuva pirko apie 2,7 mlrd. kubinių metrų iš „Gazprom”. Klaipėda – reikalui iškilus – dabar galės užtikrinti 90 proc. Lietuvos, Latvijos ir Estijos dujų poreikių. Priklausomybė nuo „Gazprom” vamzdžio prie Baltijos baigėsi. Nuo 1990-ųjų pavasario ekonominės blokados trukęs maskolių šantažas dėl dujų kainų jau praeity.
Po Krymo ir Donbaso pagaliau vienerios šio sezono geopolitinės rungtynės – Europos naudai: Lietuva – Kremliaus „Gazprom” 1:0.
Po Krymo ir Donbaso pagaliau vienerios šio sezono geopolitinės rungtynės – Europos naudai: Lietuva – Kremliaus „Gazprom” 1:0.
Pergalė iškovota švariai, savo jėgomis. Retas atvejis, kai patiems užteko politinės valios ne tik ką nors nuspręsti, bet ir padaryti.
Todėl spalio 27-oji neabejotinai yra diena, kurią galime švęsti. Nebūtinai formaliai, įrašant datą į atmintinų dienų kalendorių, kaip mėgsta mūsų politikai, kurie neretai būtent taip ir sugadina šventę, bet jaučiant tikrą pasididžiavimą savo valstybe.
Lietuva tai padarė. Mes tai padarėme. Visi – nuo prezidentės iki trijų premjerų, nuo kelių energetikos ministrų iki terminalo statytojų, bet svarbiausia – iki kiekvieno mokesčių mokėtojo imtinai, kiekvienos močiutės ir senelio, kurie pirkdami duoną ir mokėdami už ją 21 proc. PVM priedą valstybei, leido laiku pastatyti mūsų energetinės laisvės kanalą – suskystintų dujų terminalą.
Spalis, kaip ir daugelis kitų mėnesių Lietuvos istorijoje, buvo ne vieno sunkaus išbandymo ir geopolitinio apsisprendimo metas. Ne kartą stojus spaliui lietuviams tekdavo iš naujo permąstyti, kas yra šalies nepriklausomybė, išvadavimas, pagaliau krašto garbė.
Po kelių dienų tautininkai Vilniuje žada rengti eitynes su deglais, kuriomis būtų paminėtos Vilniaus atgavimo 75-osios metinės. Tai, kad Vilnius yra nepriklausomos Lietuvos sostinė, yra fantastika. Tai archisvarbus įvykis kiekvienam lietuviui. Be Vilniaus, Lietuva būtų ne tokia. Tik Vilnius sujungia Respubliką su LDK. Todėl ačiū Dievui, kad aplinkybės taip susiklostė, ir Vilnius iš provincija paversto užkampio vėl tapo europine sostine. Kaip buvo ilgus šimtmečius nuo pat didžiojo kunigaikščio Gedimino.
Bet ar turėtume dėl to lakstyti gatvėmis ir pompastiškai džiūgauti? Apskritai, ar galima krykštauti dėl to, kad savo sostinę atgavome ne patys, ne tarptautine teise grįstais susitarimais, o paėmėme iš kruvinų diktatoriaus J.Stalino rankų?
Bet ar turėtume dėl tos sukakties lakstyti gatvėmis ir pompastiškai džiūgauti? Apskritai, ar galima ir kaip galima krykštauti dėl to, kad savo sostinę atgavome ne patys, ne tarptautine teise grįstais susitarimais, o nuolankiai paėmėme iš kruvinų diktatoriaus J.Stalino, kuris su A.Hitleriu drauge užpuolė ir pasidalijo Lenkiją, rankų? Mainais įsileisdami okupacinius diktatoriaus tankus ir kelias divizijas į Naująją Vilnią ir Gaižiūnus.
Vilnių mes atgavome kaip būsimą pasityčiojimą iš Lietuvos valstybės.Atiduodama Vilnių Lietuvai, komunistinė SSRS imperija su juo 50-iai metų pasiėmė ir visą Lietuvą, sumindė mūsų nepriklausomybę, šimtus tūkstančių lietuvių išžudė, o iš likusių atėmė kam laisvę, kam turtą, kam tėvynę, o kam ir tą, ir aną, ir trečią.
Jei kam atrodo, kad net ir po 75 metų šventvagiška taip kelti klausimą, kodėl tada nešvenčiame kitos J.Stalino dovanos – Klaipėdos sugrąžinimo 1945 metais? Juk buvo ir toks, ir, ko gero, ne mažiau svarbus Lietuvai įvykis, nes Klaipėdą juk patys buvome atidavę Vokietijai 1939-ųjų kovą.
Kodėl tada švenčiame tik datą, kai patys užėmėme Klaipėdą ir Mažąją Lietuvą ir kai iš tikrųjų yra ką švęsti? Kodėl Klaipėdos antrojo grąžinimo atveju mums užtenka ir takto, ir sveiko proto, o Vilniaus atveju protas – tik iš paskos?
Kodėl tada švenčiame tik datą, kai patys užėmėme Klaipėdą ir Mažąją Lietuvą ir kai iš tikrųjų yra ką švęsti? Kodėl Klaipėdos antrojo grąžinimo atveju mums užtenka ir takto, ir sveiko proto, o Vilniaus atveju protas – tik iš paskos?
Gal jau laikas susimąstyti? Net jei esate tautininkas ir net turėdamas Vilnių vis dar smetoniškai dėl jo „nenurimstate“?
Ar ir toliau būsime užsiciklinę, kaip Šiaurės Airijos protestantai, kurie kasmet, apsikarstę senovinėmis regalijomis, žygiuoja per katalikų kvartalą prieš kelis šimtus metų laimėtų kažkokių šaunių muštynių proga? Ar būsime europiečiai, kurie gali didžiuotis tapę nepriklausomi nuo dar vieno maskvėnų chano įtakos vamzdžio?
Kas šiuo atveju itin turėtų būti mums svarbu?
Tai, kad Klaipėdoje prisišvartavo „Independence”, yra nacionalinė šventė visiems be išimties Lietuvos piliečiams. Nes juk Kremliaus chanas dujų tiekimu ir kainomis ilgus metus šantažavo ne tik lietuvius – ir Lietuvos lenkus, ir rusus lygiai taip pat. Visus iki vieno. Todėl ir šventė yra visiems. Vivat!
