Migracijos departamentas nusprendė į A.Lukašenkos nagus atiduoti ir Lietuvoje politinio prieglobsčio pasiprašiusį diktatoriaus kareivį S.Zacharčenką.
Jaunesnysis seržantas S.Zacharčenka pabėgo iš kariuomenės dalinio Minske ir perėjo Lietuvos sieną po to, kai pernai atsisakė pasirašyti pasižadėjimą, kad sutinka šaudyti į demonstrantus. Lietuvos migracijos valdininkai atsisakė jam suteikti pabėgėlio statusą ir, jei ne kreipimasis į teismą, 22 metų Stepanas jau būtų išduotas diktatoriaus valdžiai.
Kas atsitiko su Lietuva? Kada tai atsitiko? Apskritai, kaip galėjo atsitikti, kad Lietuva pamiršo visą tautą sukrėtusią kareivio A.Sakalausko istoriją, tūkstančius kitų sovietų armijoje dvasiškai ir fiziškai suluošintų lietuvių istorijas.
Kada praradome atjautą tokiems, kokiais patys buvome tik prieš ketvirtį amžiaus? Kodėl net Sąjūdžio patirties turintys politikai nestojo ginti žmogumi norinčio išlikti kareivio, kuris Pabradės pabėgėlių centre laukia ekstradicijos į Baltarusiją, kur jo laukia karo tribunolas ir kalėjimas, o gal ir mirtis.
Migracijos departamento valdininkams dėl to nei šilta, nei šalta. Pabėgėlio statuso Lietuvoje negauna dar 8 jo prašantys nuo A.Lukašenkos režimo pabėgę baltarusiai.
Kada praradome atjautą tokiems, kokiais patys buvome tik prieš ketvirtį amžiaus?
Kaip būtų atrodę, jei JAV kažkada būtų išdavusios V.Šakalį, kuris stebuklingai įveikė Karelijos miškus ir pelkes, nepastebėtas perėjo SSRS ir Suomijos sieną bei visą Suomiją, ar S.Kudirką? Lietuva iki šiol smerkia Švediją, kuri po karo išdavė sovietams internuotus Baltijos šalių piliečius. Pernai piktinomės Austrija, kad ji neperdavė lietuvius prie Televizijos bokšto Sausio 13-ąją žudžiusių KGB „Alfa“ būrio smogikų vado.
Sausio 13-osios ar Medininkų žudynių metinių proga mūsų politikai, tarp jų pirmiausia tie, kurių nė kvapo nebuvo nei Baltijos kelyje, nei prie sovietų desantininkų šturmuojamo televizijos bokšto, taip nuplonina liežuvį, kad net koktu, – tokie dideli jie laisvės gynėjai.
Kuris iš tų melodramatiškų kalbėtojų galėtų bent pabandyti pažiūrėti į akis seržantui Stepanui? Kuris atsisakė tarnauti diktatoriui ir pabėgo į Lietuvą, vildamasis, jog mūsų šalis laisvę vis dar vertina labiau už milijonus, kuriuos atneša baltarusiškų kalio trąšų tranzitas?
Tiek kairieji, tiek liberalai, tiek patriotizmo monopolį sau pasiskyrę dešinieji suka akis nuo seržanto S.Zacharčenkos. Tauta, kuri viduramžiais buvo tolerancijos pavyzdys Europai, kuri prieglobstį suteikdavo ir judėjams, ir protestantams, ir karaimams, ir totoriams, tauta, nukentėjusi nuo visų pakraipų diktatorių, taip pat tyli. Net žmogaus teisių gynėjai, greiti pasipiktinti neva žiauria nuotrauka spaudoje ar žiauria gėjų priespauda, taip pat tyli.
Tai ar Lietuva jau galutinai – baili šalis? Ar dar gali laisva vadintis šalis, kurios valdžia be muilo lenda diktatoriui į vieną vietą? Gal tai jau net ne Lietuva?
