 |
Tuoj po apkaltos įtakingas dienraštis „The Wall Street Journal“ Lietuvai skyrė visą vedamąjį: „Lietuvos parlamentas surengė apkaltą griežtai pagal taisykles, procesas buvo atviras, o rezultatas – teisėtas.“ „The Wall Street Journal“ valia Lietuva paskelbta sektinu pavyzdžiu tokioms šalims kaip Vokietija, Prancūzija ir Italija.
Koks kontrastas, palyginti su šia diena. Bet apkalta beprasmė gali atrodyti ne todėl, kad priesaiką tautai sulaužęs tipas vėl galės prisiekti tautai. Ačiū apkaltai, geriausias R.Pakso ir J.Borisovo laikas praėjo. Tauta meldžiasi kitoms politinėms dievybėms.
Nugalėję drakoną, apkaltos herojai patys virto slibinais, lenktyniaujančiais, kas daugiau įgyvendins pašalinto prezidento užmačių ardant valstybės institucijas.
Kad apkalta buvo beprasmė, gali atrodyti tik todėl, kad dauguma puikiai apkaltos egzaminą išlaikiusių politikų patys netrukus sutrypė aukštai iškeltas vertybes. 2004-ųjų balandžio 6-osios vakarą net didžiausias pesimistas nemanė, kad partijos, per apkaltą parodžiusios valstybininkų brandą, pačios pateks į R.Pakso suktuką ir pradės neregėtą smygį žemyn. Nesibaigiantį iki šiol.
Nugalėję drakoną, apkaltos herojai patys virto slibinais, lenktyniaujančiais, kas daugiau įgyvendins pašalinto prezidento užmačių ardant valstybės institucijas.
Pirmiausia tai pasakytina apie stipriausią apkaltos pajėgą – Tėvynės sąjungą. Ne geriau atrodo ir liberalai. Skylantys, besiriejantys tarpusavy. Kas galėjo numatyti, kad viena ryškiausių antipaksinės koalicijos figūrų A.Zuokas susikompromituos taip, kad vietoj pavardės bus vadinamas „abonentu“?
Kalbant apie istoriją, nėra prasmės svarstyti, kas būtų, jeigu būtų. Bet politikoje tai net labai gali padėti atskleisti esmę. Atsakykime tik į vieną klausimą – ar R.Paksas, kurį demaskavo VSD, jei tik jis būtų likęs poste, būtų po to sudaužęs valstybės saugumą taip žiauriai, kaip tai padarė konservatoriai, susimokę su V.Uspaskicho ir R.Pakso šutvėmis?
Sąžiningas atsakymas būtų R.Pakso naudai. Jam nebūtų užtekę nei drąsos, nei vaizduotės, kurią, atlikdami šį juodą darbą, pademonstravo konservatoriai ir antivalstybininkų lyderiu tapęs vienas ryškiausių apkaltos herojų D.Kuolys. Susivieniję su jėgomis iš priešingos barikadų pusės, jie su žemėmis maišo buvusius sąjungininkus.
Apkaltos grimasa – savo vėliava jie pasirinko vieną apkaltos didvyrių, VSD pulkininką V.Pociūną. A.Kikilišvilis pažadą įvykdė. Tik ne savo – D.Grybauskaitės ir konservatorių rankomis. Diplomatinė tarnyba, VSD, Generalinė prokuratūra išravėtos taip, kaip R.Paksas nė nesvajojo.
Prieš 2004-ųjų Velykas pakiliai kalbėta apie tai, kad tradicinės partijos turi taip pakeisti politinį veikimą, kad paksiada nepasikartotų. Tradicinės partijos perėmė bjauriausius R.Pakso metodus. Jo fakelai, liuftvafę menantys simboliai dabar atrodo kaip vaikiški nesubrendusio lakūno žaidimai, palyginti su konservatorių skatinamais skustagalvių maršais Kovo 11-ąją, atviru žudiko garbinimu bei teismo sprendimų ignoravimu.
Ar 2004-ųjų moksleivis M.Drochneris, Ukmergėje nepabūgęs R.Pakso žaliūkų, ir jo karta pralaimėjo? Vienareikšmio atsakymo nėra. Atviresne Lietuva tikrai netapo. Apkalta tapo dar viena turėta, bet neišnaudota istorine proga.
