Ir pati didžiausia kliūtis lygiavimui į europinę dešinę buvo Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai. Nes dauguma tų konservatorių, kurie buvo nueinančiame Seime, yra patentuoti socialistai. Negana to, jie ant savo kupros į Seimą buvo atsitempę dar ir importinių radikalų – politiniu naftalinu dvelkiančių tautininkų, tokio pat seno sukirpimo krikščionių demokratų ir dar tokios politinės faunos, kuriai apibrėžti išvis pritrūktų politkorektiškų žodžių.
Iš istorijos ir netgi patirties žinoma, kad tokia mikstūra ne tik negydo įsisenėjusių politikos ligų bei ydų, bet dar ir paverčia jas lėtinėmis. Todėl šiandien net pats didžiausias optimistas negalėtų pasakyti, jog štai dabar, nuo šios akimirkos, kai baigėsi antrasis rinkimų turas, prasideda lygiavimas į kairę.
Iš esmės jau dabar galima teigti, jog išliks tas pats pavyzdingas lygiavimas į ministrų postus. Tik cinizmo tapo dar daugiau. Kaip ir kriminalų. Net pranešimai iš Seimo rinkimų apylinkių skamba kaip policijos suvestinės po ilgųjų savaitgalių.
Šilutėje sulaikyti keturi asocialūs asmenys, pardavę savo balsą už pinigus. Iki 16 valandos gauti 64 pranešimai apie balsų pirkimą, neleistiną agitaciją, įtartinus asmenis ir automobilius šalia rinkimų apylinkių. Po pirmojo turo pradėti 17 ikiteisminių tyrimų dėl neteisėtų veiksmų per rinkimus.
Ar galima sakyti, kad po šių Seimo rinkimų pirmiausia bus lygiuojama į sukčius? Ir taip, ir ne. Regreso daug, jis akivaizdus, kvaila būtų tai neigti. Bet ir teigiamų poslinkių yra – jei tik norėsime juos pamatyti. Bet apie viską iš eilės.
1. Prezidentės primestos Seimui pataisos, kuriomis iš partijų buvo atimtos piniginės juridinių ir fizinių asmenų aukos, ne tik nepadarė rinkimų skaidresniais, bet netgi suveikė priešingai. Balsai buvo perkami taip masiškai, kad net Z.Vaigausko VRK buvo priversta anuliuoti rinkimų rezultatus vienoje iš apygardų, o šiaip turėjo tai turėjo padaryti dar bent keliose.
Regreso daug, jis akivaizdus, kvaila būtų tai neigti. Bet ir teigiamų poslinkių yra – jei tik norėsime juos pamatyti
Išvada – politikos sukčiams kur kas patogiau, kad juridinių ir fizinių asmenų parama partijoms dabar ne pervedama per bankus, o keliauja iš kišenės į kišenę. Viena vertus – taip mažiau reikia pinigų. Kita vertus, niekas už nieką neturi viešai atsiskaityti – svarbus tik galutinis rezultatas.
Esminis klausimas – kiek reikės laiko, kad tai suprastų net ir D.Grybauskaitė?
2. Dar viena rinkimų grimasa – „ubagų“ spiečius tarp kandidatų į Seimą. Grimasa, kurią nemaža dalimi nulėmė visuotinė nepagarba ir panieka verslui bei verslininkams. Dar graudžiau yra tai, kad šia grimasa geriausiai pasinaudojo toks piniguočius kaip V.Uspaskichas ir jo kompanija. Lietuva nemėgsta turtingų žmonių? Puiku. Darbo partija ištraukė į paviršių tiek oficialių „ubagų“, kiek tautai reikia.
Į antrą turą patekusi B.Boreikina pajamų pernai negavo ir mokesčių nemokėjo. M.Binkauskaitė ir Ž.Pinskuvienė neuždirbdavo nė minimalios algos. Nekarūnuota Balsas.lt viršininke dirbusi ir į Seimą jau patekusi V.Vonžutaitė sumokėjo tik 1 500 Lt mokesčių.
Jei imsime visą ES, tai taip gali būti gal tik Lietuvoje – turi namą, važinėja brangiais automobiliais, bet oficialiai yra didesnis vargšas už vargingiausią krašto pensininkų. Ką gi, Darbo partijos veikėjai žino, kaip nemokėti mokesčių ir vartytis kaip inkstui taukuose. Ar to norėjote, lietuviai?
Ką daryti? Turto cenzo kandidatams gal ir neįmanoma įvesti XXI amžiuje, bet mokesčių cenzas – bent jau neoficialus – turėtų būti. Žmogus, nemokantis valstybei jokių mokesčių ar mokantis tik katės ašaras neturėtų pretenduoti valdyti valstybę.
3. Referendumo „ne“ atominei dar ilgai primins referendumo troškusiems socialdemokratams, kad tartis su piliečiais Lietuvoje galima tik nesvarbiais klausimais. Priešingu atveju tautos atsakymas gali tapti kilpa partijai.
Kadangi prezidentė užsikepusi žūtbūt statyti atominę jėgainę ir bent jau tokiu būdu istorijoje atsistoti šalia ją į politikos aukštumas iškėlusio statybininko A.Brazausko, referendumo rezultatai naujajai valdžiai bus kaip karšta bulvė. Kurią kiekvienas būsimosios koalicijos narys kasdien bandys numesti vis kitam partneriui, bet ji kaskart bumerangu grįš atgal ir, kas įdomiausia, ne tik neatvėsusi, bet dar labiau įkaitusi.
4. O kuo galima būtų pasidžiaugti po šių rinkimų? Mažeikiečiai, prieš ketverius metus išrinkę į Seimą S.Giedraitį, kuris su M.Burokevičum ir Pskovo desantininkais 1991 m. ėjo prieš Lietuvą, dabar jį paliko toli už Seimo borto. Puiku, kad vienmandatėje apygardoje krito Pagėgių kunigaikštukas K.Komskis. Kad į Seimą nepateko ant svetimo koto į jį norėjęs nujoti S.Stoma.
5. Apskritai tauta, nors ir lėtai, bet iš savo klaidų mokosi. Todėl Seime neliko ne tik S.Giedraičio ar S.Stomos, bet ir antanų, donaldų, baukučių, valinskienių ir ligitų. Nei šokis su karvės tešmenimi televizijoje, nei dalyvavimas politikams netinkančiose laidose šįkart nesuveikė. Tauta pasisotino šokėjais ir dainininkais. Ir tai neabejotinai geras ženklas.
6. Kaip puikų Seimo rinkimų rezultatą derėtų vertinti ir tai, kad Garliavos partija, kuri pati buvo šventai įtikėjusi savo absoliučia pergale, pasirodė daugiau negu kukliai. Nė vienos pergalės vienmandatėje apygardoje! Tik septyni sąrašiniai. Tad kad ir kaip šios partijos demagogai plonintų liežuvį, jog 109 tūkst. balsų yra labai daug, N.Venckienė – visi prisimena jų pasipūtimą – balsuodama pirmajame rinkimų ture kalbėjo apie pergalę ir mažiausiai 40 mandatų.
Tas, kas garsiausiai staugia, dėmesį į save, be abejo, atkreipia, bet tai nereiškia, kad automatiškai laimi žmonių pagarbą bei pasitikėjimą.
Faktas, kurio nepaneigsi: „Drąsiųjų kelių“ rezultatas – dvigubai prastesnis nei A.Valinsko „prisikėlėlių“ prieš ketverius metus. O jei rinkimai būtų vykę mėnesiu ar dviem vėliau, ši kompanija apskritai būtų likusi už Seimo borto. Bet kuriuo atveju, N.Venckienė jau ir pati, atrodo, pradeda suprasti, kad ji – mušta korta. Apskritai viską pasako N.Venckienės tetos A.Skučienės nuostaba: "Net ir Garliavoje pralaimėjau."
Išvada: tas, kas garsiausiai staugia, dėmesį į save, be abejo, atkreipia, bet tai nereiškia, kad automatiškai laimi žmonių pagarbą bei pasitikėjimą.
7. Kaip šių rinkimų privalumas vertintinas ir faktas, kad daugybėje vienmandačių apygardų jau trečius rinkimus iš eilės laimi tas pats politikas, ir tokių apygardų kaskart yra vis daugiau. Taigi, išderinti Lietuvą darosi vis sunkiau – tai akivaizdus demokratijos laimėjimas.
Bet čia pat galima ir paprieštarauti – juk tuo pat metu penktadalį partinių balsų laimėjo už juodąją buhalteriją vis dar teisiama, bet taip ir nenuteisiama V.Uspaskicho partija. Taip, laimėjo ir tai, kaip P.Gražulis, J.Veselka bei kitos odiozinės figūros valdančiojoje daugumoje, be abejonės, yra apgailėtinas, Lietuvą žeminantis dalykas.
Kita vertus, laikas būtų pripažinti, kad blogiausia yra ne tai, jog beveik kas penktas rinkėjas balsavo už Kėdainių kniaziaus partiją, o tai, kad nė viena kita šalies partija nėra pajėgi surinkti bent 40 proc. balsų.
Nes ar kalbėtume apie V.Uspaskichą, jei kuri nors iš trijų partijų – liberalai, konservatoriai ar socialdemokratai – būtų laimėję bent 50-60 vietų Seime? Žinoma, kad ne. Ir pats V.Uspaskichas būtų savo vietoje.
Vadinasi, bėda yra ne tiek V.Uspaskichas, kiek mūsų lietuviškų partijų ir jų lyderių gebėjimų stygius. Taip pat ir mūsų, rinkėjų, nenoras suprasti, jog bet koks balsų išskaidymas renkantis takelį vietoj kelio, bet koks politinis fragmentavimasis yra nenaudingas nei mūsų valstybei, nei mums patiems.
Ar ateis kada nors šis supratimas į Lietuvą? Gali pristigti ir laiko, ir noro. Juk kuo ilgiau žmogus Lietuvoje veikia viešumoje, tuo daugiau atsiranda norinčių jį supeikti ir paniekinti – jei ne faktu, tai gandais. Tuo ir naudojasi tai šoumenai, tai mokesčių nemokantys „darbininkai“. Juk taip norisi balsuoti už tariamai šventą, kuriuo tapti daugiau šansų turi tas, kuris atsirado tarsi iš niekur.
Paskui ateina žinios apie kokias išvogtas bendrabučio duris ir staktas. Ir prablaivėjimas. Bet būna jau po laiko. Kada suprasime, kad ne šventieji puodus lipdo, o tik tie, kurie moka žiesti puodus?
