Demokratijų lyderiai iš principo yra linkę delsti iki paskutinio momento, kad atidėtų karą. Būdami priešingos prigimties, diktatoriai tai laiko demokratijų ir jų lyderių silpnumo požymiu. Todėl ir dabar atrodo, kad V.Putino rankose – ne tik iniciatyva, bet ir pergalės deivė.
Bet aišku ir tai, kad dėl skirtingų Rusijos ir Vakarų lyderių požiūrių į žmogaus gyvybę, kūrimą ir griovimą, tokia situacija jau pavojinga. Rusijos diktatoriui tai sukuria iliuziją, kad jis laimi, tereikia tik dar kiek paspausti, ir demokratijos nusileis spaudimui. Negana to, tokių pafrontės valstybių, kaip Lietuva, žmonėms ir politikams po tokių susitikimų, kaip ES lyderių derybos su V.Putinu, irgi atrodo, kad diktatorius laimi, o A.Merkel kapituliuoja.
Nors Vakarai žūtbūt, net tarsi išduodami savo vertybes, siekia taikos, karas vis tiek tik dar labiau priartėja, ir tai iš esmės įvyksta taip pat dėl diktatoriaus prigimties visus laikyti ištižėliais. Tai gal A.Merkel ir F.Hollande’as Maskvoje turėjo svaidytis grasinimais, laužti V.Putiną?
Daug kam iš mūsų Lietuvoje to norėjosi. Ką jau kalbėti apie Ukrainą. Jautėme nusivylimą matydami, kad tai ne tik neįvyko, o A.Merkel dar ir sukritikavo JAV svarstymus tiekti Ukrainai ginkluotę.
Ką manyti mums, kurie po Ukrainos atsidurtų pirmi prie V.Putino iškastos duobės? Ypač žinant, kad vieną tikslą Putinas vis dėlto pasiekė – jis vėl kalbėjosi su dviem pasaulio galingaisiais. Ir dar Maskvoje. Tuo metu, kai niekas pas jį nevažiuoja ir niekas nekviečia. F.Hollande’as ir A.Merkel atvažiavo. Kremliaus propaganda tai pristato kaip V.Putino pergalę.
Gal iš tiesų tai – didžiulė V.Putino pergalė? Automatiškai – Europos pralaimėjimas?
Jei nenorime būti panašūs į bulių, kuris puola, vos išvydęs raudoną skudurą, turėtume prisiminti nerašytą kelių taisyklę – daug svarbiau nei būti teisingam, kelyje yra būti protingam.
Kas iš to, jei griežtai laikeisi eismo taisyklių, gynei savo pirmumo teises, bet į tavo automobilį vis tiek įsirėžė kelių erelis, kuris nesilaiko jokių taisyklių? Jei būtum buvęs ne teisingas, o protingas, kelių erelis galbūt vietoj jūsų automobilio būtų rėžęsis į stulpą. Arba sutikęs kitą kelių erelį. Problema: riba tarp proto ir bailumo – nematoma, ji tėra tik punktyrinis mūsų mąstymo produktas.
Kas iš to, jei griežtai laikeisi eismo taisyklių, bet į tavo automobilį vis tiek įsirėžė kelių erelis, kuris nesilaiko taisyklių? Jei būtum buvęs ne teisingas, o protingas, kelių erelis galbūt vietoj jūsų automobilio būtų rėžęsis į stulpą.
Štai Kremliaus kritikas A.Piontkovskis aistringai rašo, kad V.Putinas sugebėjo įbauginti Vakarus atominiu šantažu ir bent jau Europą priversti žaisti pagal savo taisykles.
Jo manymu, kaip tik todėl F.Hollande’o ir A.Merkel vizitas į Maskvą primena 1938-uosius, kai E.Daladier ir N.Chamberlainas privertė Čekijos prezidentą E.Benešą atiduoti Sudetus Vokietijai, o po to Miunchene jie dar ir nusilenkė A.Hitleriui.
Anot A.Piontkovskio, įvykiai Ukrainoje klostosi būtent pagal Miuncheno scenarijų, o Vokietijos tikslas dabar – priversti P.Porošenką sutikti su milžiniškos Padniestrės pseudovalstybės įkūrimu Donbase. Dar blogiau – priversti Ukrainą šį Rusijos darinį dar ir finansuoti.
A.Piontkovskis klysta bent jau vienu – istorijos – požiūriu. Tai, kad įvykiai Rytų Ukrainoje klostosi ne visai pagal 1938 m. Miuncheno scenarijų, turėtų būti aišku jau vien iš to, kad, priešingai nei E.Benešo Čekoslovakija, kuri Sudetus atidavė, kaip paliepta, be šūvio, Ukraina nuo pavasario įnirtingai kaunasi dėl kiekvienos Donecko ir Luhansko srities žemės pėdos. Jei ne tiesioginis Rusijos kariuomenės įsiveržimas į Donbasą, šios teritorijos jau nuo rugsėjo būtų saugios ir Ukrainos valdžioje.
Antra, A.Hitlerio tikslas buvo užkariauti visą Rytų erdvę. Palyginti su A.Hitlerio planais, dabartinis V.Putino tikslas yra apgailėtinas – kadangi yra neįgalus pasiimti Donbasą sau, jis tik bando jo neatiduoti Ukrainai.
Vaizdžiai kalbant, tai kova ne dėl teritorijų, net ne dėl rašistinio „Rusų pasaulio“, o tik dėl to, kad ukrainiečiai niekada negyventų geriau nei žmonės Rusijoje. Tai nuvaikėjusio diktatoriaus kova už tai, kad Ukraina netaptų teisine valstybe. Neūžaugai ne tik fizine, bet ir politine prasme V.Putinui tai būtų peilis po kaklu. Dėl to jis ir siekia turėti bent peilį, įbestą į Ukrainos nugarą. Ir dar jam būtų gerai, kad už tą peilį Ukraina pati ir mokėtų.
Taigi, bent jau iš istorijos taško, A.Hitleris 1938-aisiais nebuvo tiek pamišęs ir užsiciklinęs, kaip V.Putinas dabar.
Taigi, bent jau iš istorijos taško, A.Hitleris 1938-aisiais nebuvo tiek pamišęs ir užsiciklinęs, kaip V.Putinas dabar.
Ką Europa ir JAV vis dėlto privalėtų daryti, kad tariamos V.Putino pergalės net Rusijos propagandistams imtų atrodyti juokingos?
Nepavykus deryboms dėl taikos Ukrainoje Rusiją vis tiek teks aiškiai pripažinti agresore. Tam padaryti nereikia net ir Donbase į nelaisvę paimtų ar užmuštų Rusijos kareivių ir karininkų karinių bilietų, kuriuos Miunchene šeštadienį rodė P.Porošenka. Krymo prijungimą Vakarai jau pripažino aneksija, o aneksija juk visada eina po okupacijos ir agresijos.
Antra, tiekti Ukrainai gynybinius ginklus – neišvengiama.
Bet gal tikrai Kremliaus propaganda taip įgąsdino europiečius, kad V.Putinas panaudos taktinį atominį ginklą, jei tik JAV tieks ginkluotę Ukrainai, kad A.Merkel pakeitė poziciją ir nuvyko į Maskvą? Kaip to įrodymas pateikiamas faktas, kad P.Porošenkai vėl siūloma ta pati Ukrainos kartą jau atmesta federalizacija. Ir P.Porošenka su tuo tarsi sutiko. Vadinasi, dėl visko Maskvoje su V.Putinu prie žemėlapio jau susitarta, Ukraina parduota, P.Porošenkai išsuktos rankos, ir tai padarė būtent A.Merkel?
Taip mąsto ne tik A.Piontkovskis, bet ir daug kas Lietuvoje. Bet jei pažiūrėtume į reikalą kiek ramiau?
P.Porošenka net ir norėdamas negali savo įsaku federalizuoti Ukrainos. To negali padaryti nei prezidentas, nei Aukščiausioji Rada. Tą gali nuspręsti tik Ukrainos tauta, vadinasi, būtinas referendumas. Ar ukrainiečiai gali referendume sutikti su tokiu pažeminimu?
Tai jau ne tik klausimas „Už ką mes kariavom?“. Federalizacija gali pavojingai išjudinti Charkovą, Odesą (kuo mes blogesni už Donbasą?), ir vieninga Ukraina tampa geopolitine fikcija. Todėl net įsivaizduoti sunku, kas turėtų atsitikti, kad ukrainiečiai sutiktų su federalizacija po viso to, ką jiems padarė V.Putino tankai, „gradai“ ir desantininkai bei Donbaso atmatos. Ir kas už tai? Sudaužytas ir alkanas Donbasas vis tiek tik teoriškai priklauso Ukrainai.
Net įsivaizduoti sunku, kas turėtų atsitikti, kad ukrainiečiai sutiktų su federalizacija po viso to, ką jiems padarė V.Putino tankai, „gradai“ ir desantininkai bei Donbaso atmatos. Ir kas už tai?
Net jei P.Porošenka ir turėtų galimybę nepaisyti Konstitucijos, jis to nedarytų, nes tai reikštų ne tik dar vieną Maidaną, bet ir jo politinę mirtį.
Pagaliau ir F.Hollande’as pripažino, kad vizitas į Maskvą buvo paskutinis bandymas išvengti karo. Pabrėžtina – paskutinis.
Antra, ta pati A.Merkel, pasisakydama prieš JAV ginklų tiekimą Ukrainai (čia jau gal V.Putino gundymas, tik ar įmanoma sugundyti velnią?), taip pat sakė, kad, nors krizės Ukrainoje neįmanoma išspręsti karinėmis priemonėmis, ji pati nelabai tiki derybų Maskvoje sėkme.
Trečia, po S.Lavrovo nusipezėjimų Miunchene apie tai, kad Rusija visada teisi, o labiausiai ji būna teisi tada, kai neteisi ir pan., net ir didžiausias Europos rusofilas turėjo suprasti, kad taika Ukrainoje būtent V.Putiną domina mažiausiai iš visų pasaulyje.
Ką tada turime? Patą. Ir dar su mūsų pusėje teoriškai, o Rusijos – praktiškai žaidžiančiais: Graikija, kurios valdžioje atsidūrė prorusiški populistai, Vengrijos V.Orbanu bei gausia dešiniųjų ir kairiųjų radikalų šutve ES platybėse.
Taip, Europos padėtis nėra gera. Gal net galima sakyti, kad ji bloga. Bet, vertindami tai rimčiau nei siūlytų gatvių muštynių mėgėjai, turėtume pripažinti, kad V.Putino situacija – dar blogesnė.
Jam reikia paklusnių rusų, ir tai jis, įjungęs aukščiausią propagandos pavarą, pasiekė. Bet jo reitingas, smunkant rubliui ir pragyvenimo lygiui, vis tiek pamažu smunka. Pagaliau Rusijoje ir šiaip valdžios likimą lemia ne liaudis, o viršūnėlių nuotaikos Maskvoje. V.Putinui reikia modernios armijos, galingo saugumo ir tokios pat propagandos, o iš ko tai kurti bei išlaikyti, kai naftos rubliai baigėsi?
Sudėjus V.Putino turimas kortas, tūzų ir kozirių nerasta. Na, taip, atominis ginklas. Bet ir vėl – ar rusai dar gali grįžti į laikus, kai jie dešimtmečius buvo gąsdinami mirtimi nuo JAV atominės bombos? Žodžiu, blefuoja KGB papulkininkis.
V.Putinui reikia, kad naftos ir dujų kainos kiltų, bet jos smuko. Jam reikia sąjungininkų, o ką turi? Kiniją? Bet ji tik naudojasi save izoliavusios Rusijos padėtimi.
V.Putinas tikisi, kad ne tik Graikijoje, bet ir dar keliose ES šalyse valdžią perims Kremliaus šeriami avantiūristai? Tai įmanoma ir gal net labai greitai, bet demokratijose populistai kaip greit ateina, taip greit ir būna nušluojami. Kita vertus, o V.Putinas jau amžiams užtikrintas dėl Čečėnijos, Dagestano, Ingušijos?
Tarp V.Putino kortų tūzų ir kozirių nerasta. Na, taip, atominis ginklas. Bet ir vėl – ar rusai dar gali labai ilgam grįžti į laikus, kai jie dešimtmečius buvo gąsdinami mirtimi nuo JAV atominės bombos? Žodžiu, blefuoja KGB papulkininkis. Ir vis dažniau. O laikas eina ne blefuotojo naudai.
Net jei šie argumentai – ne rusams ir ne saviems karštiems Vakarų kritikams, prisiminkite paskutinį, bet ne mažiau svarbų. Net jei laikysime, kad 2015 metai = 1938-ieji, o A.Merkel ir F.Hollande’o vizitas į Maskvą prilygsta Daladier-Chamberlaino išdavystei Miunchene, priminkite, kuo ten baigė didysis 1938-ųjų fiureris Adolfas? Vos po septynerių metų.
O 1939-ųjų slaptas SSRS ir Vokietijos paktas? Ir J.Staliną galiausiai nunuodijo saviškis L.Berija, ir SSRS imperija, dar 1961-aisiais planavusi aplenkti Ameriką per 17 metų, dar po kelerių vargingai griuvo. Taigi.
Komunizmo atliekų zombis V.Putinas baigs taip pat. Šia prasme istorija tikrai kartojasi. Tik tai įvyks greičiau. Būtų gerai, kad kuo greičiau. Ir kuo mažiau aukų nusinešdamas su savimi. Tik mažumėlę kantrybės.
