Ne tik todėl, kad išrinktas Katalikų bažnyčios galva, Buenos Airių arkivyskupas Jorge Mario Bergoglio pirmasis iš popiežių pasirinko Pranciškaus vardą. Bet ir todėl.
Kuo turtingo drabužių pirklio sūnus Giovanni di Bernardone, galėjęs tapti riteriu, bet išgarsėjęs kaip šventasis Pranciškus Asyžietis (1182-1226), buvo kitoks vienuolis? Kuo popiežius Pranciškus gali būti kitoks popiežius, jei rinkosi Pranciškaus vardą?
Išdalijęs turtą vargšams ir virve persirišęs nudryžusį apsiaustą, Pranciškus ne bėgo nuo pasaulio, kaip kiti XIII a. pr. vienuoliai, o mėgavosi pasaulio kūriniais, taip primenančiais jų Kūrėją.
Su pasekėjais, kuriuos imta vadinti mažesniaisiais broliais, rūpinosi raupsuotaisiais. Skleidė meilę. Bandė atversti į krikščionybę net Egipto sultoną. Nesipyko su humoru. Sakoma, net paukščiams patikdavo Pranciškaus pamokslai. Bet labiausiai jis rūpindavosi miestais. Čia skelbė Šv. Raštą ir gyveno skurde.
Krikščionys Pranciškų Asyžietį garbina kaip garsiausią į Kristų panašų žmogų. Paralelės tarp Pranciškaus Asyžiečio ir popiežiaus Pranciškaus – lengvai nubrėžiamos.
„Viešpatie, leisk man nešti meilę, kur siaučia neapykanta; santaiką, kur vyrauja barniai; vienybę, kur yra skilimas, tikėjimą, kur kankina abejonės; tiesą, kur viešpatauja klaida, viltį, kur braunasi nusiminimas; džiaugsmą, kur slegia liūdesys, šviesą, kur užgulusios tamsybės”, – skelbė Pranciškonų ordino įkūrėjas, kurį jaunystėje regėjime Kristus pakvietė eiti atstatyti Bažnyčią.
Krikščionys Pranciškų Asyžietį garbina kaip garsiausią į Kristų panašų žmogų. Paralelės tarp Pranciškaus Asyžiečio ir popiežiaus Pranciškaus – lengvai nubrėžiamos.
Būsimasis popiežius gimė italo imigranto šeimoje ir turėjo tapti chemiku. Bet tapo vienuoliu jėzuitu. Tapsiančiu pirmuoju popiežiumi jėzuitu ir pirmuoju popiežiumi iš Lotynų Amerikos. Dėstė literatūrą, psichologiją ir filosofiją.
Būdamas jėzuitas pirmasis iš popiežių pasirinko Pranciškaus vardą. Dar anksčiau – Pranciškaus Asyžiečio gyvenimo būdą. Paskirtas arkivyskupu, nepersikėlė į rūmus. Toliau gyveno kukliame bute. Važinėjo ne arkivyskupo limuzinu su vairuotoju, o autobusu. Pats gaminosi sau valgį.
Pranciškus Asyžietis rinkosi augančius miestus ir jų žmones. Būsimasis popiežius Pranciškus pasirinko į gatves einančią Bažnyčią.
Jautrus skurdui. Bet nė iš tolo neprimena rėkaujančių ant kiekvieno kampo socialistų. Kalbėdamas apie skurdą būsimasis popiežius pabrėždavo asmeninį tobulėjimą, o ne socialistines reformas.
Apskritai jautrus. Griežtai išpeikė kunigus, atsisakančius krikštyti nesantuokinius vaikus, tokią nuostatą pavadindamas veidmainišku neoklerikalizmu. Plovė kojas AIDS sergantiems.
O koks skirtumas, ar popiežius jėzuitas yra panašus į Pranciškų Asyžietį, ar ne, gali paklausti skeptikas, mojantis ranka į Bažnyčią kaip atgyveną.
Klausimas lyg ir neatremiamas. Bent iš primityvaus laicisto varpinės. Šį klausimą galima pritaikyti bet kuriai žmonijos sričiai. Tik ar toks jis jau triuškinamas? Jei būtų toks neatremiamas, kodėl tada jo apologetai iki pamėlynavimo bandė nuginčyti, net diskredituoti Benediktą XVI ir visą Bažnyčią per jį?
Matyt, skirtumas yra vis dėlto.
