Kad meilė yra iš anksto pralaimėta kova. Iš pradžių viskas gražu, netgi jūs pats. Negalite atsipeikėti nuo minties, kaip smarkiai esate įsimylėjęs. Laimė egzistuoja, ji paprasta: tai vienas prezidentės veidas. Visata šypsosi. Metus gyvenimas – vien saulėtų rytmečių virtinė, netgi tomis popietėmis, kai snigo.
Antrais metais viskas ima keistis. Esate įsitikinęs, kad kiekviena diena sutvirtina jūsų meilę, nors pasaulio pabaiga jau arti. Trečiais metais jau negalite susilaikyti nežiūrėjęs į jaunesnes Garliavos blondines, kurios tiesiog nušvietė nykią gatvę. Neberašote prezidentę ginančių komentarų internete, o gal jau parašėte ir piktą. Prieš Ją.
Nieko asmeniško. Meilė trunka trejus metus.
Nieko asmeniško. Meilė trunka trejus metus. Prisiminėte? Tais metais, kai Paryžiaus plevėsa F.Beigbeder išleido romaną „Meilė trunka trejus metus“, D.Grybauskaitė tapo mūsų finansų ministre. Šiandien ji – trečius kadencijos metus baigusi prezidentė, kurios statūs meilės reitingai, – ach, tas šelmis F.Beigbeder – ėmė leistis žemyn.
Pirmaisiais metais ji pasiuntė toli B.Obamą, iškirto 160 pušų, aptvėrė Turniškes tvora ir susidėjo neperšaunamus langus. Kietai surežisavo slapto CŽV kalėjimo sandėliuke paieškos komediją. Tuntais kapojo galvas ir dar pasikabino kraupoką Š.Saukos paveikslą, nes „nutarė visus panervinti“. Ji galėjo daryti, ką nori – rinkėjų Visata vis tiek šypsojosi.
Antraisiais metais užslinko debesėlių, ir ji išmėžė iš rūmų savo balsą L.Balsį. Tą patį, kuris ulbėjo, jog šimtametes pušis kirsti sveika. Ir L.Balsys tapo žaliuoju. Kas liko paskutiniais meilės metais?
Krūpčioti iš baimės po kiekvieno barkštelėjimo Klonio gatvėje. Vis rečiau būti mylimai net konservatorių, kurių politinei sistemai ji taip tiko, ir manyti, kad čia nieko baisaus. Trečiąjį metinį pranešimą jau skaitė tyliu romiu balsu. Kartais senu papratimu dar skaldė malkas. Paskelbė, kad visi Baltarusijos disidentai – Kremliaus agentai, kurie „tiesiog siekia daugiau pinigų“.
Bet suprato, jog jos pačios deklaruota pataikavimo Kremliui politika žlugo: „Prašyti malonės, kad nuleistų kainą, reikštų prašymą atsivežti saulę. Prieš daug metų saulę jau vežėmės ir už tai daug sumokėjome.“ Nemeilę nukreipė į Lenkiją. Nevažiavo į Varšuvą prezidento B.Komorowskio kvietimu. Praleido progą patylėti Čikagos lietuvių sueigoje: „Varšuva savo draugu pasirinko Rusiją.“
Kai prezidentas B.Komorowskis atvyko į savo tetos, garsiosios, Lietuvos Respublikai daug nusipelniusios Romerių giminės atstovės, laidotuves Vaidotuose, Lietuvos prezidentė jam net rankos neatvažiavo paspausti.
Pakito net laidotuvių politika. Šiek tiek pasikeitė ir prezidentės statusas. Pirmuosius trejus metus D.Grybauskaitė Lietuvai dirbo tik „puse etato“ – kitą algos dalį jai mokėjo Briuselis. Ketvirtaisiais metais ji tapo visateise Lietuvos valdove. Bet vis tiek karštos meilės metas baigėsi. Nes trečiaisiais metais sakoma: „Jei paliksi mane – iššausiu šampano butelį.“
