Kongenialu. Paaiškėjo, kad valstybėje vyrauja netvarka. Prašom dažniau žodį vidaus reikalų ministrui. Gal pranoks net prezidentę, kuri, išgirdusi teismo sprendimą, kad V.Gailius ir V.Giržadas buvo neteisėtai atleisti iš FNNT, atrėžė, jog melo detektoriaus parodymų niekas nepanaikino.
Poligrafas atskirai paimtoje ES narėje – svarbesnis už teismą. Matyt, tikrai viskas dėl aukšto nusikalstamumo lygio.
Dar prieš dešimtmetį į politiką dauguma eidavo tam, kad ką nors pakeistų. Į gera, į bloga, šiaip ką nors sugadinti, bet noro keisti iš mūsų politikų tada atimti nebuvo galima.
Dabar į politiką einama tik būti. Ketverius metus. Po to dar tiek pat. Ir dar. Jei ne, tai gal Dievas duos, kad partija patektų į koaliciją ir pavyks tapti ministru. Kaip aklai vištai grūdas, tiksliau, D.Barakauskui.
Dabar į politiką einama tik būti. Ketverius metus. Po to dar tiek pat. Ir dar. Jei ne, tai gal Dievas duos, kad partija patektų į koaliciją ir pavyks tapti ministru. Kaip aklai vištai grūdas, tiksliau, D.Barakauskui. Arba pasilikti viceministru. Kaip tam konservatoriui, kuris dabar jau V.Uspaskichui ranką bučiuoja, kokia ten jo pavardė?
Jei partija mirs, gal pavyks įsitrinti į kitą. Pasiseks gauti specgirtuoklio postą „Valstybės žiniose“. Savivaldybių asociacijoje – stalininko. Mėsininkų draugijoje – apmokamos sardelės. Kuo ten A.Čaplikas dabar tapo?
Ko reikia, kad, būdamas valdžioje, galėtum tik būti?
Svarbiausia, kad nei tavo, nei kita partija negautų 50 proc. + 1 balso. Sėkmės formulė – koalicinė keturių partijų valdžia. Garantuojanti, kad net jeigu į Seimą netyčia paklius koks nenuorama, jį galima bus neutralizuoti. Gali pakeisti vieną įstatymą, bet niekas nepasikeis, nesuderinus jo su kitais. Pakeisti visus – čia jau vieningos politinės valios reikia. Misija neįmanoma.
Po kraupaus gyvos merginos sudeginimo automobilyje išgirdome kelis skirtingus naratyvus (pasakojimus), kas dėl to kaltas. Ko tik neprikalbėta apie BPC? Bet ar galite jau pasakyti, kas tiksliai kaltas?
Politikai kaltino policiją. Generalinis policijos komisaras – basą policiją palikusius Seimo plepius.Vidaus reikalų ministras patetiškai pareikalavo BPC vado galvos. Mobiliojo ryšio bendrovės kaltino BPC. Bet BPC atrėžė, kad jis nepajėgus kontroliuoti, kaip mobiliojo ryšio bendrovės leidžia valstybės pinigus. Ryšių reguliavimo tarnyba taip pat kažką aistringai aiškino.
Valstybės kontrolė konstatavo, kad tvarka bloga. Ministerija kažkada siūlė keisti įstatymą. Vyriausybė nepritarė. Ką ir reikėjo įrodyti. Koalicija.
Gremėzdiška, valstybės nebepavelkama sveikatos apsaugos sistema, spalio pensijas iš kitų metų spalio pinigų mokanti „Sodra“, dešimtys nelaikšių „aukštųjų mokyklų“, rengiančių moksleivius profesinėms mokykloms, basa policija, vienam žmogui, o ne valstybei dirbantis VSD, neįvykusi narkotikų prevencija ir toks pat namų apšiltinimas, visa tai yra noro tik būti politikoje rezultatas.
Kadangi prie laužo iš gyvo žmogaus galima pasišildyti šiurkščias politines letenas, sulindo prie jo visi vingių jonai, įskaitant Seimo pirmininką. Ir pasiūlė jie grąžinti mirties bausmę. Žudyti valstybės vardu. Tautos dauguma suūžė: o taip, karti juos, ant kuolo ir šaudyti!
Postų pasiskirstymu paremta koalicinė valdžia neturi, o ir negali turėti termino „kaltas“. Postų pasidalijimu paremta valdžia apskritai nežino, kas yra baigtinis dydis. Viskas prasideda ir baigiasi rūsčiais politinių figūrantų viešųjų ryšių pareiškimais ir darbo grupių sudarymu.
Kadangi prie laužo iš gyvo žmogaus galima pasišildyti šiurkščias politines letenas, sulindo prie jo visi politikos vingių jonai, įskaitant Seimo pirmininką. Ir pasiūlė jie grąžinti mirties bausmę. Žudyti valstybės vardu. Tautos dauguma suūžė: o taip, karti juos, ant kuolo sodinti ir šaudyti! Gerai, kad dar V.Putino su jo išviete neprisiminė.
Jei tai tikrai tautos balsas, tai tvarkos šalyje greit nebus. Žmogus, kuris XXI a. labiau už viską trokšta keršyti, kuris geidžia svetimo kraujo, neįgalus kurti. Gali tik griauti. Kad ir kaip mūsų nuoširdieji kraugeriai nenorėtų to pripažinti.
Ar įmanoma Lietuvoje įvesti tvarką? Ar dar įmanoma? Kodėl ne, įmanoma. Kaip?
Pirmoji sąlyga – rinkimus turėtų laimėti kuri nors viena partija. Bet tokia, kuri būtų pasiryžusi negailestingoms ir greitoms reformoms, o jos lyderis būtų toks, kad tauta jį išrinktų valstybės prezidentu.
Kitas lyderis – ne prastesnis – privalo turėti gebėjimų vadovauti Vyriausybei, kurioje tokie kaip D.Barakauskas ar A.Pabedinskienė neturėtų net teorinių galimybių tapti nė visuomeniniais premjero patarėjais.
Antroji sąlyga – reikia, kad bent pusė rinkėjų suprastų, kas jie tokie yra, taip pat, kokios yra valstybės galimybės ir interesai bent dešimčiai metų į priekį. Taip pat suprastų, kad jie irgi šiek tiek atsakingi už tvarką valstybėje.
Žodžiu, tiek reformų partija, tiek rinkėjai turėtų norėti veikti, o ne būti. Ieškoti skalūnų dujų, o ne tupėti pajuodavusiame silikatinių plytų kolchoziniame name su lauko tupykla už kampo ir pupsėti apie teršiamą švarų Žemaitijos vandenį.
Ar dar yra tokių? Jei nebūtinai Seime, bent kur nors tokių yra, ar yra kritinė rinkėjų masė, kuri paremtų norinčius veikti? Ar yra tiek daug rinkėjų, kurie pasiryžę ne zysti dėl blogo gyvenimo, ne piketuoti iki nukritimo prieš kiaulių kompleksus ar skalūnų dujas, o dirbti iki nukritimo, auginti kiaules, kurias greit įrašysime į Lietuvos raudonąją knygą, kurti pieno ūkius, arti vardan tos?
Koalicinės, postų dalybomis paremtos valdžios, kokią – savo pačių laisva valia – turime jau trylika metų, prigimtis – kaip pelkės. Pelkėje net miškas džiūsta. Pelkė sugeria ir įtraukia. Gyvus žmones – taip pat. Kaip tą vargšę sekmadienį palaidotą merginą iš Dembavos.
Ne pirmas ir ne paskutinis kartas. Įsikabinę į savo genčių kunigaikščių partijas, smulkėjame. Traukiame antklodę į save, o jei ką bendrai, bendruomeniškai, tai tik didingai vaizduojamės, kad visas mūsų bėdas išspręstų atgaivinta mirties bausmė ar D.Grybauskaitė su poligrafu.
Nepataisomi optimistai. Ne žemaičių – literatūrine kalba šnekant, jeigu ką.
