Metinė prenumerata tik 6,99 Eur. Juodai geras pasiūlymas
Išbandyti

Rimvydas Valatka: Nepykit, violetiniai, bet tikroji Lietuva – ne Garliava

Kaip tik šeštadienis, taip dar viena violetinė bakchanalija Gedimino prospekte, prie Seimo ir prezidentūros. Su tais pačiais neapykantos kupinais plakatais, tomis pačiomis sudegusio politinio teatro žvaigždelėmis priešaky. Kuo mažiau violetinių susirenka, tuo tūžmingiau bando įrodyti, kad tai jie – vieninteliai tikri Lietuvos reprezentantai.
 

Gal taip jau ir yra? Laikas visiems perkainoti vertybes? Te S.Daukanto aikštėje pirštus į burną susikišusi švilpianti blondinė iš pigių televizinių projektų, kuri kitame mitinge jau žengia apsisiautusi tautine vėliava, ar tas vyriokas, kuris šunimi lojo prie prezidentūros, mums, lietuviams, tebus už vadovą?

Jei taip, tai neabejodami privalome sutikti su tuo, kad grupelė veikėjų, pasisavinusių Sąjūdžio vardą, bet kažkodėl komunistinės partinės kontrolės pavyzdžiu įsteigusi dviejų mergaičių stebėjimo komitetą, turi teisę lįsti į dviejų jau ir taip žiauriai nuo suaugusiųjų beprotybės nukentėjusių vaikų gyvenimą?

Agresijos akivaizdoje nelengva nepasiduoti emocijoms. Koks, ir svarbiausia, kieno kalbėjimas dar gali, jei apskritai gali, tapti atsvara plintančiam blūdui?

Tikroji Lietuva yra ūkininkai, kas rytą į turgelius atvežantys šviežias ir tokių vaiskių spalvų švarutėles salotas, ridikėlius, kitas daržoves, kokias prieš ketvirtį amžiaus matydavome nebent vokiečių ar prancūzų filmuose.

Atsiverčiu poeto ir vertėjo A.Gailiaus knygą „Pro mansardos langą“, Tėvo dienai skirtą esė: „Tik viliuosi, kad tėvo simboliu ir įvaizdžiu Lietuvoje netaps vyras violetiniu megztiniu, iš pradžių savo dukrą pakabinęs internete, paskui nužudęs du žmones, o galiausiai ir pats žuvęs miglotomis aplinkybėmis.

Ne tik viliuosi, bet ir žinau, kad Lietuva nėra Garliava. Kad absoliuti dauguma Lietuvos visai nepanaši į tą Lietuvos paveikslą, kurį pernelyg dažnai regime viešojoje erdvėje.“

Kad Lietuva nėra Garliava, Mažojoje studijoje A.Gailius teigė prieš dvejus metus. Gal jau yra? Norisi tikėti, jog ne. Kad visa ta makabriška bakchanalija negali būti Lietuva. Nes tai būtų baisus pasityčiojimas iš visos mūsų istorijos, gausiai pralieto lietuvių kraujo, tremtinių vargo Sibire. Kai nebepaliekama ramybėje net Sausio 13-osios aukų, kurias begėdiškai bando savintis violetinių „ideologai“.

Kas tada yra Lietuva? Atsakyti į šitą klausimą – ir lengva, ir labai sunku. Ypač sunku, jei dėl savo gyvenimo nesėkmių esame įtūžę ne tik ant savo pačių rinktos valdžios, bet ir viso pasaulio, be proto susiskaldę, praradę krikščioniškus orientyrus taip, kad, nedemonizavus bent kiek žinomesnio kitaip į pasaulį žiūrinčio savo artimo, nebeištveriama savo kailyje nė dienos.

Bet vis tiek juk kada nors reikės atsakyti. Nes tarpusavio draskymasis prie gero dar nė vienos tautos ir valstybės neprivedė. Kaip galėtume atsakyti į klausimą, kas yra Lietuva, jei prislopintume užgautas ambicijas ir gyvulišką kai kurių veikėjų troškimą dar kartą bet kokia kaina patekti į Seimą? 

Kad tikroji Lietuva yra ūkininkai, kas rytą į savo turgelius atvežantys šviežias ir tokių vaiskių spalvų švarut švarutėles salotas, ridikėlius, kitas daržoves, kokias prieš ketvirtį amžiaus matydavome nebent vokiečių ar prancūzų filmuose.

Galite ateistiškai krizenti, bet Lietuvos tikėjimą simbolizuoja ne egzorcisto pagalbos reikalingas partinis kunigas altarista, o šypseną ir gerą nuotaiką visiems dalijantys broliai pranciškonai, kurie, sekdami savo patrono pavyzdžiu, šeštadienį jachta išplaukė į Baltijos jūrą sakyti paguodos pamokslų nuo mūsų teršalų dūstančioms žuvims.

Tikroji Lietuva yra savo valstybės dėl riebesnio valgio šaukšto, kaip jos treniruočių draugė, nepardavusi L.Asadauskaitė, kuri iškovojo pasaulio šiuolaikinės penkiakovės taurę. Pasaulio buriavimo čempione tapusi G.Volungevičiūtė-Sheidt. Lietuva yra R.Javtokas, kuris, nepaisydamas ne mažesniu kiekiu plieno, nei kito garsaus mūsų centro iš NBA, sutvirtintų kaulų ir trūkinėjančių čiurnų, net sulaukęs 32  metų veržiasi žaisti už Lietuvą ir kuris paprastai ištaria žodžius, kuriuos išgirdę violetinės bakchanalijos kareiviai puola keiktis ir spjaudytis: „Nes esu patriotas.“

Keli tūkstančiai gatvės muzikantų, kurie prieš savaitę padovanojo Vilniui gražią šventę, yra tikroji Lietuva. Ir, žinoma, A.Mamontovas, kurį gal jau ir pamiršome kaip šios šventės įkvėpėją.

Tikroji Lietuva yra negausūs, bet didelės pagarbos verti mokslininkai ir gydytojai, kurie sugrįžo iš JAV ar kitų turtingų šalių tėvynėn, nes buvo įsitikinę, kad keliskart didesnė alga svetimoj šaly neatsvers to, kad jų vaikai nebebus lietuviai.

Lietuva yra ir tie karininkai bei seržantai, kurie profesionaliai atliko bei atlieka pavojingą misiją Afganistane, ir fantastiškus individualius batus su kvepiančios žemės ženklu kuriantis 24 metų Technikos universiteto studentas M.Stanevičius.

Tikroji Lietuva yra profesorė V.Daujotytė, kuri kasmet pradžiugina nauja monografija apie mūsų garsiausius poetus, ir kuri išdrįso parašyti skaudžią studiją apie tikras, o ne tariamas grėsmes Lietuvai, kuri viena pirmųjų pasakė, kad esame nykstančių žmogiškųjų išteklių tauta. Ir K.Sabaliauskaitė, parašiusi du puikius istorinio romano tomus „Silva rerum“.

Lietuva yra ir hab. istorijos daktaras A.Nikžentaitis, kelerius metus aukojęs savo laisvalaikį tam, kad įtikintų Lietuvos šviesuomenę bei kolegas iš Lenkijos kurti J.Giedroyco forumą. Kad būtų kam rinkti Lietuvos ir Lenkijos politikų į istoriškai artimų dviejų tautų santykių daržą gausiai mėtomus akmenis.

Tikroji Lietuva yra vertėjas A.Gailius. Ne tik todėl, kad ištarė viltį daugeliui suteikiančius žodžius, jog Lietuva nėra Garliava. Gailių šeimos įsteigta premija, įteikiama Lietuvą kuriantiems, bet aukštybėse nepastebimiems žmonėms, yra pavyzdys, kaip kiekvienas iš mūsų galėtų asmeniškai prisidėti prie to, kad Lietuvoje būtų daugiau gėrio, daugiau teisingumo.

Būdamas dešinysis iki kaulų smegenų A.Gailius buvo vienas iš nedaugelio intelektualų, kuris nepabūgo viešai užtarti iki kvaitulio konservatorių demonizuotų valstybininkų. Tokių kaip buvęs krašto apsaugos viceministras, STT ir VSD vadovas P.Malakauskas. 

Valstybei nuo pat jos atkūrimo tarnavęs, bet šlykščiai partijos bendražygių konservatorių iš tos tarnystės išguitas P.Malakauskas – doras,  nekorumpuotas pareigūnas –  irgi yra Lietuva. Todėl kai išgirsti patvoriuose rėkaujant, kaip jiems verkiant reikia nekorumpuotų pareigūnų ir teisingumo, taip ir knieti paklausti – jei jau taip labai reikia, tai kodėl neužtarėte, pavyzdžiui, P.Malakausko? Neįtiko jis teisingumo apaštalams, nes gynė valstybės interesus, o ne jų grupinę teisybę, todėl mušamą dar pastūmė.

Lietuva yra ir Seimo narė konservatorė V.Aleknaitė-Abramikienė, kuri po susitikimo su mergaitės motina ir dukra papasakojo tai, ką matė savo akimis, o ne tai, ką iš jos norėjo išgirsti S.Stoma ir V.Landsbergis, kuriam Vilija paprieštaravo, regis, pirmą kartą gyvenime. Jei kas ir gali sugrąžinti pasitikėjimą Seimu, tai tik tokia Seimo narė, kuriai tiesa tampa svarbesnė už meilę jos garbinamam lyderiui ir kuri net rinkimų akivaizdoje nebijo pasakyti tai, kam nepritaria jos potencialūs rinkėjai.

Kad ir kaip po šių žodžių kas spjaudytųsi, bet Lietuva yra ir visų pasmerktas premjeras A.Kubilius, kuris, nepaisydamas V.Landsbergio įtakos jo paties partijoje, ne kartą pakartojo, kad teisinėje valstybėje teismo sprendimus privaloma vykdyti. Nepriklausomai nuo pačių teisingiausių nuojautų. Kas pažįsta V.Landsbergį, žino, ką net partijos pirmininkui reiškia turėti priešingą, nei V.Landsbergis, nuomonę.

Šį sąrašą gali pratęsti kiekvienas proto nepraradęs lietuvis. Lietuva yra ne tie, kurie kasdien rėkauja, o tie, kurie kuria ir kasdien sunkiai dirba. Tie, kurie nepaisant nevykusios valdžios, politikų nesąmonių, korupcijos, nepaisant viską neigiančių rėksnių (kuriems blogi visi, automatiškai nepaklūstantys jų diktatui), neleidžia Lietuvai galutinai panirti į klampią neigimo pelkę.

Šie žmonės jau būtų pasiekę, kad Lietuva stovėtų aukščiau ir iš toli gražiau atrodytų. Bet šalia dirbančios Lietuvos yra ir ta Lietuva, kurios simboliu tapo Klonio gatvė. Amžinai linkusi į griovimą ir politinių perbėgėlių šlovinimą, spekuliavimą besirenkanti vietoj darbo, šiurkščią jėgą ir insinuacijas priešpriešinanti diskursui, kuri supykusi gali net žudyti ir, kas krikščioniui apskritai nesuvokiama, žudiko paveikslą dar bandanti neskoningai perteplioti į teisingumo ikoną. Su kuria tikisi užčiaupti burną Lietuvai, kuri nėra Garliava.   

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kai norai pildosi: laimėk kelionę į Maldyvus keturiems su „Lidl Plus“
Reklama
Kalėdinis „Teleloto“ stebuklas – saulėtas dangus bene kiaurus metus
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos