Vietoj humoro B.Vėsaitė gausiai apdovanota sulėtintu mąstymu. Kuris taip ir būtų likęs nacionalinio saugumo paslaptimi, jei po 20 metų Seime, socialdemokratai nebūtų nusprendę, jog tiek ilgai sėdėjusi jų bičiulė nusipelnė gyventi geriau – kaip ūkio ministrė.
B.Vėsaitė atskleidė iki tol mūsų prezidentei nežinomą faktą, kad geras anglų kalbos mokėjimas ministrui yra svarbus, bet tik anglų kalbos mokėjimas žmogaus ministru nepadaro.
Pašaipuoliams ūkio ministrė užkliuvo vos paskirta. Kai televizijoje, atsakydama į paprastą klausimą, susipainiojo, kuriai ministerijai ji vadovauja – Ūkio ar Energetikos. Tai buvo ne šiaip kalbos riktas. Neapskundžiamas nuosprendis. Kad ir ką bepasakys ar padarys Birute Kietuole pakrikštyta ūkio ministrė, ji praleidinės vieną viešųjų ryšių įvartį po kito. Kurie kris į premjero saugomus vartus.
Skirti B.Vėsaitę ar D.Barakauską ministrais IT amžiuje prilygsta katastrofai. Jei tai dar būtų Kultūros ministerija, kurios nevertina nei politikai, nei tauta, niekas nekreiptų į B.Vėsaitę dėmesio. A.Butkevičius turi du kelius: 1) Š.Birutį sukeisti vietomis su B.Vėsaite; 2) pakeisti B.Vėsaitę kitu socialdemokratu, kuris geba ne tik protauti, bet ir moka tai parodyti.
Bet tam A.Butkevičius turėtų sudaryti dar vieną darbo grupę. Kurių gausa kelia ne mažesnes juoko bangas, nei ūkio ministrės šnekos. Be to, reikėtų tartis su koalicijos partneriais iš Darbotvarkės, kurių atstovo D.Barakausko gebėjimas paistyti niekus turėtų pagaliau sudominti antropologus.
Čia ministras pašneka, kad padidins algas policininkams, čia aiškina, kad nėra iš ko jų didinti, čia ima skeisti, kad premjero pavedimu visos ministerijos ieško pinigų policininkams.
Liberalai įtaria, kad, turėdami tokį savą vidaus reikalų ministrą, Seimo „tvarkdariai” valstybės sienos apsaugos vadui nurodinėja, kuriuos automobilius praleisti be eilės. Nieko naujo. Tai, ką paksininkams prie kavos ir brendžio rengdavo R.Smailytė, dabar daro nedidelio proto meškiukas ministrų kabinete? Kuris, supykusio dėl pašaipų iš jo darbo grupių premjero žodžiais, dirba „inovatiškai” ir moderniai”.
Kad ir kaip smagu būtų šaipytis iš Birutės Coolness ir D.Barakausko bei dar vienos rimtos, tik kol kas internete neįvertintos kandidatės į jų kompaniją, darbo ir socialinės apsaugos ministrės A.Pabedinskienės, „inovatiškų” ypatų nestigo ir ankstesnėse vyriausybėse.
Geras anglų kalbos mokėjimas ministrui yra svarbus, bet tik anglų kalbos mokėjimas žmogaus ministru nepadaro.
Konservatoriai turėjo visišką nesusipratimą – energetikos ministrą A.Sekmoką. Kurį galima lyginti nebent su A.Valinsko aktoriumi R.Vilkaičiu, suvaidinusiu tikrą kultūros ministrą. Arba socialdemokratu R.Šadžiumi, kuris, nors neturi aktorinio išsilavinimo, antrą kartą gavo finansų ministro rolę.
Kultūros ministerijai dar vadovavo dainininkas V.Prudnikovas (Darbo partija) ir poetas J.Nekrošius (LDDP).
Dukart finansų ministre buvo paskirta labiau į tikybos mokytoją panaši E.Kunevičienė. Kartą, tik trumpai – toks R.Matiliauskas. Sveikatos apsaugos ministras J.Galdikas išgarsėjo tuo, kad už įstatymų projektų rengimą sau išsirašydavo riebų honorarą (apskritai tarp sveikatos ministrų – mažai pagarbos vertų). Tai – konservatorių publika, kurios atstovas S.Kaktys, būdamas reformų ir savivaldybių ministru, rūpinosi, kaip, spjaunant į rinkos kainas, gauti sklypą sostinės savivaldybėje.
Vidaus reikalų ministerijai vadovavo provincijos mentai P.Valiukas (Sąjūdis) ir R.Vaitiekūnas (LDDP). Ekonomikos ministru buvo J.Veselka, o užsienio reikalų – N.Venckienės regėtojas P.Gylys (LDDP). Ministro portfelį kažkada turėjo ir prisiekęs politinis perbėgėlis A.Matulevičius.
Konservatoriai premjeru pastatė R.Paksą. Liberalai tą pačią klaidą pakartojo po to, kai konservatoriai nusvilo pirštus. Bet viršūnė yra A.Šimėno skyrimas premjeru 1991 m. pradžioje ir jo dingimas Sausio 13-ąją. O iš ministrų išskirtinis – V.Landsbergio aplinkos surastas V.Židonis (beje, pretendavęs net į premjero postą), kuris, tapęs materialinių išteklių ministru, organizavo lietuviškų traktorių gamybą. Pagamintas vienas traktorius. Kaina – 11 mln. Lt.
„Kremlius nežinojo, kur aš. Todėl jiems teko keisti perversmo planą”. „Kai mane skyrė premjeru, aš miegojau”. „Armija žmogų bukina, ypač su aukštuoju išsilavinimu, aš pats tą patyriau”. Tai – vis mūsų premjerų ir ministrų frazės. Ne prastesnės už B.Vėsaitės. Pagaliau, o generaliniai prokurorai – kišeniniai K.Pėdnyčia ir D.Valys, VSD vadas G.Grina – nejuokingi?
Mirk iš juoko. Ir juokiamės iki nukritimo. Iš savęs juokiamės. Bet manome, kad tik iš tų, kurie valdžioje. Tik jiems – tas pats, dėl ko jų aplinka kelia juoką – dėl proto vangumo ar visiško bukumo. Apskritai ar kelia. Ten – kitos taisyklės. Paplaukę ministrai – norma?
