Regis, viskas kalba tautininkų naudai. Dauguma tautos yra labiau uždara nei atvira, nekenčia verslo ir ypač tautinio, LDK istorijos mokosi tik iki 1440 metų, iki šiol neigia holokaustą, tebevaduoja Vilnių iš lenkų, renka į Seimą P.Gražulį, nemėgsta naujovių ir, įsmeigusi akis į „Piervyj Baltijskij“, linksi galvomis, kai V.Putino propagandistai varo prieš ES ir NATO.
Tačiau kad ir kaip dabar svaigtų tautininkai, menamų krivių balsais raudantys apie naujųjų kryžiuočių grobiamą žemelę ir net upelius, šis bandymas užsikabinti politikoje galiausiai vis tiek baigsis nesėkme. Galbūt paskutine. Kodėl tautininkai gauna ir ateityje gaus tik 0,5 proc. balsų?
Tam yra dvi priežastys. Pirmoji – dauguma kitų šalies partijų taip pat yra tautininkiškos. Tikroji tautininkų partija yra Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai.
Tam yra dvi priežastys. Pirmoji – dauguma kitų šalies partijų taip pat yra tautininkiškos. Tikroji tautininkų partija yra Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai, su savo pavadinimu turinti tiek pat bendro, kiek D.Grybauskaitė – su Sąjūdžiu.
R.Pakso „tvarkdariai“ – taip pat tautininkai. Ir A.Butkevičius yra ne socialdemokratas, o labiau tautininkas. Net ruso kniaziaus Darbo partija ragins balsuoti „už mūsų upelius“. Už žemės nepardavimą užsieniečiams balsuos ir V.Tomaševskio LLRA, nes ji taip pat tautininkiška, tik lenkų formato (endekiška).
Prezidentė D.Grybauskaitė, ir ta vaizduoja tautininkę. Jai patarinėja konservatoriumi užsikonspiravęs tautininkų patriarchas V.Landsbergis ir paskutinis tautinis komunistas Č.Juršėnas (taip taip, būtent Č.Juršėnas yra labai laukiamas S.Daukanto aikštėje).
Todėl tautininkai jau iš pat pradžių buvo dėsningai nustumti į šoną. Kodėl „tradicinėms“ partijoms tai pavyko?
Tai lėmė antroji priežastis – tautininkų vadai buvo ir yra taip apaugę pelėsiais ir kerpėm, tokie nuobodylos ir pikti (matant juos kalbančius per TV, atrodo, kad jiems tuo pat metu kažkas be nuskausminimo bormašina gręžia apatinį krūminį dantį), jog net uždaros visuomenės šalininkai supranta – tokius nevykėlius geriau nuo valdžios laikyti kuo toliau.
J.Panka, G.Songaila, R.Ozolas, Z.Vaišvila, R.Paulauskas, A.Rudys, R.Gudaitis, B.Genzelis, V.Radžvilas – kas vienija šiuos netolimoje praeityje tokiais skirtingais keliais ėjusius vyrus?
Gal tai ir nėra visai tikslu, bet, klausantis jų, sunku atsiginti įspūdžio, kad jie gimė ne pliki ir gleivėti, o su tautiniais kostiumais ir krivių barzdomis, niekada nekabino merginų, neiškrėtė jokios kvailystės, nieko gyvenime nemylėjo, o svarbiausia – jų niekas nemylėjo, todėl jie ir bando atkeršyti visiems, kurie džiaugiasi gyvenimu.
Kaip gali tautininkai ko nors pasiekti be charizmatiško vado? Be fiurerio tokios partijos – niekada niekur nieko. Neturi savo Mussolinio, Horčio, Antonescu, Pilsudskio ar bent senojo Smetonos, marš į būdą.
Atkreipkite dėmesį – vieni vyrai. Tai modernioje politikoje – jau peilis. Dauguma jų buvo net labai aukštai, bet juos iš politikos išspyrė. Dėl ribotumo, užsiciklinimo praeityje. Bet jie vis tiek yra šventai įsitikinę, kad tautai be jų – prapultis.
Žodžiu, nuskriaustieji. Be asmeninio žavesio. O kaip gali tautininkai ko nors pasiekti be charizmatiško vado?
Be fiurerio tokios partijos – niekada niekur nieko. Neturi savo Mussolinio, Horčio, Antonescu, Pilsudskio ar bent senojo Smetonos, marš į būdą.
Tauta, kad ir kokia ji tautininkiška, vis dėlto mąsto ūkiškai: su depresuotu susidėsi, pats į lubas sustingęs žiūrėsi. Tokia tautos nuovoka lanksčiai pasinaudojo kitos partijos, kurioms nesvetima suplėkusi tautininkų ideologija. Lankstesni tautininkai išsiskirstė į konservatorius ir socialdemokratus, o tie, kurie dėl kažkokių keistų aplinkybių buvo nuėję su liberalais, kiek vėliau nuo jų atsimetė ir taip pat palyginti sėkmingai švilpauja lumzdeliais.
Jie apgenėjo savo tautininkiškumą tiek, kiek to reikėjo, kad tai netrukdytų būti ES kontekste. Kadangi tauta ūkiška, tokia tautininkiškumo versija ir nugalėjo. Todėl Lietuvos politika ir yra tokia prieštaringa, dviprasmiška bei vingiuota – pats velnias joje ragus gali nusilaužti.
Kuo konservatoriaus K.Starkevičiaus pozicija skiriasi nuo R.Karbauskio, tautininkų ar tos pačios L.Graužinienės, jei K.Starkevičius ragino žemės pardavimą užsieniečiams atidėti net tada, kai jis nebegali būti atidėtas?
Jei žemės pardavimas užsieniečiams būtų įteisintas prieš dešimtmetį, dirvonuojančių žemių būtų mažiau, karvių ūkių daugiau, o kiaulininkystė nebūtų ant išnykimo ribos. Visi jie – ir konservatorius K.Starkevičius, ir valstietis R.Karbauskis, ir jų chore giedantys tautininkai ortodoksai – elgiasi kaip tas šuo ant šieno: nei pats ėda, nei kitam duoda.
Kai kone visos partijos šalyje laikosi tautininkų ideologijos, jų politikos skirtumai priklauso tik nuo asmeninių ir grupinių interesų.
Priešingu atveju, kaip aiškinti tokias keistenybes, kai tie patys žmonės tuo pat metu reiškia meilę didiesiems tautiniams žemvaldžiams ir neapykantą nacionaliniam verslui (kai kalbame apie prekybos centrus, žiniasklaidą)? Ar logiška, kai prezidentė ir tauta tirpsta prieš skandinavų IKEA ir bankus, bet piestu stoja prieš tai, kad koks sulinkęs nuo darbo švedų Bjornas ar suomių Jucha įsigytų keliasdešimt hektarų tarp Ylakių ir Barstyčių, kurių savininkas pats žemės nedirbo ir nedirbs?
Ar logiška, kai prezidentė ir tauta tirpsta dėl skandinavų prekybos centro IKEA ir bankų, bet piestu stoja prieš tai, kad koks sulinkęs nuo darbo švedų Bjornas ar suomių Jucha įsigytų keliasdešimt hektarų tarp Ylakių ir Barstyčių?
Tautininkiškos miglos pripūstose galvose puikiai dera „Maxima“ kaip blogis ir latifundininkas R.Karbauskis su agrovilais – kaip gėris.
Iš tautininkiško rašto išeinama iš krašto, ir jau nė nepastebi referendumo krivaitis, kad jis nusišneka, porindamas, jog mūsų ūkininkams nereikia ES ir jos išmokų, nes jos mažesnės, nei Vakaruose.
Vaikas ir tas pasakys: geriau 10 litų, kuriuos davė teta, nei 40 litų, kurių tėvas niekada neduos.
Bet nereikėtų čia ieškoti kokios nors logikos. Jei žmogus mąsto logiškai, jis tiesiog nėra tautininkas. Bent jau XXI amžiuje.
Kaip bus su balsavimu? Viskas bus gerai su tuo balsavimu. Tauta dar kartą parodys sveiką valstietišką nuovoką. Viena yra televizijos žinyčioje susigraudinti dėl upelio, į kurį vakar pats išpylei srutų (tik niekas nepamatė), kas kita – kasmet iš ES gauti po 8 mlrd. Lt.
Kuriuos pirmiausia padalija už kiekvieną lietuvišką avį, kiaulę, karvę ir hektarą. Burnoti, prieš Briuselį, žinoma, mums patinka, bet pinigai patinka dar labiau. Tad geriau jau Bjornui, Juchai ar netgi Hansui leisti nusipirkti hektarą kitą tautinėje pamiškėje, nei kaip meškai čiulpti leteną arba krautis lagaminą į Londoną. Nuobodylų ir nevykėlių balsas neina net į drumzliną tautininkišką dangų.
