Kas pasikeitė per ketverius metus?
Darbo ir pinigų tapo mažiau. Kaip ir rinkėjų. Tauta dar labiau susimetė į kuprą. Paseno. Ne ketveriais – kur kas daugiau metų. Visus ketverius metus daugiau mirė nei gimė. Vėl. Naujų lyderių partijos neiškėlė nė vieno. Nusibodę senieji paseno dar ketveriais metais.
Proto tapo mažiau. Mokyklinis pratimas: kairėje lapo pusėje priklijuokite ketvirčio amžiaus senumo R.Ozolo, B.Genzelio ir D.Kuolio nuotraukas, užrašykite virš jų datą – 1988-ieji, o apačioje – žodžius iš tuomet šių vyrų sakytų kalbų. Dešinėje – dabartiniai atvaizdai, 2012-ųjų data ir citatos iš šių metų rinkimų kalbų. Kuri pusė laimėtų protų mūšį?
Vertybių politikoje tapo mažiau. Teisingiau pasakius, vertybių neliko. Žanro klasika: susikibę už rankučių senas brazauskininkas su aršiu landsbergininku lenkų autonomijos šalininką drąsiųjų keliu į Seimą vedasi.
Tapome valstybe be parlamentinės daugumos. Šis Seimas patvirtino 2006-aisiais iškeltą hipotezę, kad Lietuvą galima valdyti ir be Seimo daugumos. Jei klaustumėte A.Kubiliaus, kiek Seimo narių priklauso jo koalicijai, jis atsakytų: „Nežinau.“ Gal 63, o gal ir mažiau. Nelygu, ką svarsto. Seniai tapo taip: dėl kiekvieno įstatymo – kita Seimo dauguma. Bet jei ką nors uždrausti, atimti, neleisti, tai konstitucinė dauguma garantuota.
Per ketverius metus tapo aišku, kad nė viena partija ne tik nebesiekia, bet ir nebenori laimėti Seimo rinkimų. Kam tas vargas? Svarbiausia tapo peršokti 5 proc. barjerą ir patekti į portfelių dalybų turgų, kur trys gali reikšti daugiau nei 30 ar 45.
Bet ko nors juk tapo daugiau?
Naujų lyderių partijos neiškėlė. Nusibodę senieji paseno dar ketveriais metais.
Valstybės skola tapo triskart didesnė. Kadencijos pradžioje – 17 milijardų, pabaigoje – 48 mlrd. Lt. Kas užderėjo, tai užderėjo.
Populistų tapo daugiau. Per ketverius metus populistais tapo net tie, kurie dar neseniai populistus viešai smerkdavo. Kaip ir puskvailių – tarp kandidatų į Seimą. Virėjų, kirpėjų ir šoferių, įsitikinusių, kad kiekvienas beraštis ir begalvis gali valdyti valstybę, buvo tiek, kad penkioms tokioms valstybėms kaip Lietuva užtektų. Kaip ir partijų, kurių viename gale kablys arba Broliai, o kitame – visiškos šakės.
Už ką balsuoti? Dūsauja protingesni elementai. Ir sako jie, kad viskas pasikeis į gera, kai tik visuomenė subręs. Kai rinkėjai eis balsuoti, perskaitę visų partijų programas. Ech, mokslinčiai. Žmonės vis tiek balsuoja širdimi, bėda tik, kad širdyje tuščia – tikėjimo ir pasitikėjimo savo artimu nėr.
Bet vis tiek pasakykit, už kurią partiją balsuoti? Nes nėr už ką!
Mielieji, balsuoti reikia už tą, už kurią balsavote 1992, 1996, 2000, 2004 ir 2008 metais. Labai gerai nebus, bet šiek tiek geriau – garantuotai. Neįmanoma? Kaskart ieškodavote kitų gelbėtojų ir vis nusvildavote?
Štai todėl ir neturite už ką balsuoti. Nes kartu su politiniu vandeniu kažkada išpylėte ir politinį kūdikį. Gal dar ne vėlu pradėti?
