Konservatorius konservatorių – į Rusijos ambasadą. Toliau nebėra kur.
N.Puteikis, žinoma, yra ir bus konservatorių galvos skausmas. Ir, žinoma, joks jis ne konservatorius – kažkas tarp chunveibino, peraugusio jaunalietuvio, soldafono ir XIX a. šventoriaus davatkos. Kad ir kaip būtų, A.Ažubalio šūksnis yra kažkas naujo. To dar nebuvo.
Neministeriška ministro reakcija suklusti verčia ir dėl to, kad A.Kubilius partijos tarybai tik tik buvo išdėstęs, jog konservatoriai „atlaikė visus išbandymus“ ir pasirodė esantys „puiki komanda“: „Po ketverių metų aš galiu pasakyti labai drąsiai. Nors mūsų laivelis ir nedidelis, bet sutvarkytas, komanda tvirta, kryptis aiški, šturvalas rankose ir mes plaukiam labai aiškiai žinodami, kur turime pataikyti. Kartu pasiekėme daug, nesustokime.“
Tikrai ne visus. Ir tikrai ne vienas N.Puteikis yra konservatorių galvos partinis skausmas.
Paskutinės konservatorių vilties I.Degutienės reitingai smigo žemyn likus iki rinkimų vos 90 dienų. Paties A.Kubiliaus politinio reitingo jau nesugebėtų atgaivinti net Kauno ir Santariškių klinikų geriausių reanimatologų rinktinė. Partija yra pavargusi nuo valdžios, nualinta vidinės schizmos ir tuščių kovų su pačių nežinia kam pasikviestais pakeleiviais.
Ar galėjo būti kitaip? Taip, be abejo.
Tėvynės sąjunga iš pradžių išeikvojo daug energijos, kad prisijungtų politinį nulį tautininkus ir šiek tiek populiaresnius, bet iš esmės svetimus konservatizmui krikščionis demokratus. Po to dar daugiau energijos išeikvota auklėjant naujokus dėl jų „neeuropietiško auklėjimo“, ginantis viešojoje erdvėje dėl jų juodašimtiško elgesio bei galiausiai išmetant tautininkus iš partijos.
Per tą laiką, kol partija buvo priversta tramdyti svetimkūnį, šis aktyvavo XX a. trečiojo dešimtmečio pelėsį pačioje Tėvynės sąjungoje, todėl pastaruoju metu partijoje vyksta diskusija ne kaip tapti tikresniais konservatoriais, o kaip geriau smukti iki visiškai užbaigtų oportunistų.
Netrūko burbuliavimų ir Rukloje. A.Kubilių tarybos nariai užsipuolė ne dėl ekonominės politikos, kas būtų suprantama, o kaip tik dėl tautininkų keliamų reikalavimų – „pamiršto tautiškumo“ ir „kalbos puoselėjimo politikos“, ypač santykiuose su Lietuvos lenkais.
A.Kubilių tarybos nariai užsipuolė ne dėl ekonominės politikos, kas būtų suprantama, o kaip tik dėl tautininkų keliamų reikalavimų – „pamiršto tautiškumo“ ir „kalbos puoselėjimo politikos“, ypač santykiuose su Lietuvos lenkais.
Ir be rimtesnės analizės aišku, kad nemažai partijos daliai A.Kubilius, atšovęs, jog „jei mes galvosime tik kaip apsitverti tvorom ir nematyti viso pasaulio, tai gal kažkam bus gražu, bet mes pražūsime“, yra pernelyg europietiškas ir modernus. Kokia tai dalis?
Balsavimai taryboje sufleruoja, jog gal net trečdalis. Nuobaudos nustumti N.Puteikį į rinkimų sąrašo trečiojo dešimtuko vidurį neparėmė 32 tarybos nariai iš 111. R.Kupčinsko atveju tokių jau buvo 35, be to, šį Seimo narį iš Kauno gynė vienas įtakingiausių partijoje Kauno skyrius, o J.Šimėnas taryboje susilaukė net 37 atvirų užtarėjų.
Nervai įtempti. Jei nepateksi į sąrašo dvidešimtuką, šansų likti Seime – mizeris. Tačiau jei konservatoriai rūpintųsi ne tiek nuosavu užpakaliu, o mąstytų bent kaip partijos lygio žmonės, kas juos vis dėlto turėtų dabar guosti?
Kad tie, kurie ateis į valdžią po jų, nuo konservatorių ir liberalų obels su be laiko pageltusiais lapais nelabai ką turės raškyti.
Valstybės skola bus priartėjusi prie 50 mlrd. litų. Ūkio atsigavimas toks trapus, kad jį gali nupūsti vienintelis ES recesijos vėjo gūsis iš pietų. Litas smunka kartu su euru, o doleris kyla, todėl dujų ir šilumos kainų kilimas yra garantuotas ir šį, ir, ko gero, kitą rudenį. Renovacija taip ir nepajudėjo iš mirties taško. Visuomenė paseno dar ketveriais metais, iš šalies išvyko dar keli šimtai tūkstančių žmonių. Išlaikytinių padaugėjo, dirbančiųjų sumažėjo.
Tik kuo čia džiaugtis? Normaliam piliečiui – tikrai niekuo. Bet politikai Lietuvoje savo veikimą kuria tik iš to, kad jų oponentai padarė klaidą arba patyrė nesėkmę. Todėl ir konservatoriai šiuo atveju galės džiaugsis tuo, jog jiems nebereikės, kaip po 2000 metų, dvi kadencijas laukti eilėje prie valdžios durų.
Jei iš viso reikės laukti. Nes šiuo metu jau net ne Dievas, o gal tik vienas nelabasis tiksliai težino, kokia išvirs rinkimų košė ir kaip atrodys valdžios dėlionė po spalio 14-osios. Atmesti iš anksto kokį nors konservatorių dalyvavimą valdžios dalybose nebūtų labai įžvalgu.
Taip, aišku, kad konservatoriai gaus daug mažiau vietų Seime nei turėjo dabar. Taip, galima neabejoti, kad Tėvynės sąjungos partinis sąrašas surinks mažiau procentų. Tačiau būtų pakankamai naivu manyti, jog dabartinei opozicijai ir kaip iš gausybės rago pasipylusiems „naujabangiams“ pavyks didžiųjų miestų vienmandatėse apygardose lengvai nurungti konservatorių ir liberalų kandidatus.
Nei socialdemokratai, nei „tvarkdariai“, nei „darbiečiai“ Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje niekada nebuvo įtakingi, nebus ir dabar. „Naujabangiai“? Stiprūs gaujoje, bet po vieną vis tiek – tik politinis nulis. Tad galima manyti, jog nė vienai iš keturių penkių stipresnių partijų neįgijus rimtesnės persvaros proporcinėje rinkimų dalyje, lemtingi gali tapti vienmandačių apygardų rezultatai.
Ar išdrįs konservatorius A.Ažubalis ankstų spalio 15-osios rytą pasiųsti į Latvių gatvę konservatorių N.Puteikį taip pat lengvai, kaip jis tai padarė liepos 14-osios popietę? Lažybų metas atėjo.
