Kaip taip galėjo atsitikti parlamentinėje valstybėje, kurioje parlamentinė komisija iš esmės tampa aukščiausiu valstybės valdymo organu?
Konservatoriai ir liberalai ketvirtadienį pareiškė, kad išvadų priėmimą jie buvo priversti sužlugdyti, nes jos ne tik nepalankios Lietuvos banko vadovui V.Vasiliauskui, bet dar ir yra bandymas išgelbėti kailį V.Antonovui bei R.Baranauskui.
„Kas gali paneigti, kad pasinaudojant politizuotomis išvadomis nebus keliami ieškiniai Lietuvos valstybei?“ – klausė konservatorius S.Šedbaras. Jo bendražygio R.Dagio pareiškimas – dar kietesnis: „Mes norime numesti gelbėjimosi ratą kreditoriams. Dviem piliečiams, kurie galėtų išgelbėti savo kailį. Atrodo, kad komisijos nariai rūpinasi vienu konkrečiu žmogumi, turinčiu daug milijonų, ir neaišku, kur juos galimai išboginusį.“
Kaltinimas daugiau negu rimtas. Lietuva Londone siekia V.Antonovo ir R.Baranausko ekstradicijos. Todėl pagalba įtariamiesiems, net jei tai daro Seimo opozicija, turėtų būti vertinama kaip nusikaltimas. Tad jei prokurorai nepradės ikiteisminio tyrimo V.Vasiliauskui, kaip siūlė įstrigusios komisijos išvados, gal jį reikia pradėti komisijos pirmininkui V.Mazuroniui ir kitiems opozicionieriams?
Tam, žinoma, reikia argumentų. Dar geriau – faktų. Įrodančių, kad išvadų autoriai ne tiek siekė išsiaiškinti tiesą, kiek tarnavo V.Antonovui ir R.Baranauskui.
Ne paslaptis, kad „Snoro“ bankas niekada patikimumu negarsėjo. Bet žaibiška nacionalizacija ir dar greitesnis bankrotas (pažymėtina, kad bankas bankrutavo ne kaip privatus, o jau kaip valstybinis bankas) tebėra apgaubtas mistikos. Bet ar konservatorių ir liberalų pasitraukimas iš komisijos prieš pat balsuojant dėl jos išvadų padės šią mistiką išsklaidyti?
Net cituotame R.Dagio pasaže – daugiau dūmų nei logikos. Iš pradžių V.Mazuronis ir kompanija kaltinami dirbę kreditoriams, paskui jau tik banką sužlugdžiusiems verslininkams, o galiausiai „vienam žmogui, kuris turi daug milijonų ir juos kažkur išbogino“.
Po rimtų kaltinimų opozicijai norėtųsi šio to stipresnio. Kokie kiti Seimo daugumos argumentai?
Liberalas P.Auštrevičius skaičiuoja, kad komisijos išvados, kuriomis būtų sukritikuotas „Snoro“ nacionalizavimas, Lietuvai gali kainuoti 4 mlrd. litų. Tiek, kiek iš garantinio fondo buvo atlyginta „Snoro“ kreditoriams: „Išvados yra matuojamos litais, o ne sakinių gausa. Dabar situacija atrodo taip, kad kaime įvyko gaisras, bet ugniagesio išvadas norima pakeisti seniūno parodymais.“
Tikrai taip – būtų žiauru, jei taip atsitiktų. Bet ar tai, kad žinome, kokiais nuostoliais valstybei gresia išvada, jog bankas subankrotintas „skubotai ir neargumentuotai“, savaime reiškia, kad Seimo komisija turėtų neskelbti išvados, net jei ji teisinga, arba – o tai dar blogiau – ją falsifikuoti?
Ko gero, ir P.Auštrevičius taip nemano. Tai vis dėlto, kokie argumentai už tai, kad V.Mazuronio komisija su savo išvadomis suskėlė nesąmonę?
Kas tikėjo konservatoriais, kai jie kryžium gulėsi prieš Seimo komisijos sudarymą, kad viskas su „Snoru“ padaryta „čikičiki“, tas ir toliau tikės, o kas netikėjo – netikės ir toliau.
S.Šedbaras pripažįsta, kad banką nacionalizuoti nuspręsta skubiai, tačiau to, pasak jo, reikėjo norint išsaugoti bankinės sistemos stabilumą. Jis priminė, kad „Snoras“ pusmetį prieš nacionalizavimą nesiėmė spręsti jam iškilusių Lietuvos banko nurodytų problemų. Be to, S.Šedbarui atrodo keista, kad nors „Snorui“ bankrotą paskelbė teismas, išvadose teigiama, jog tai padarė Lietuvos bankas.
Tai – argumentai. Tačiau šie argumentai buvo žinomi ir prieš Seimo komisijos sudarymą. Todėl dar keisčiau atrodo tai, kad valdantieji juos vėl panaudojo ir komisijos išvadomis pasipiktino tik prieš pat jas pateikiant Seimui.
Ką turime manyti? Tai arba S.Šedbaras, K.Dagys ir P.Auštrevičius nelankė komisijos posėdžių, todėl nežinojo, ką rengia V.Mazuronis ir opozicijos kompanija, arba lankė ir žinojo, bet demaršą paskutinę akimirką surengė tik įsikišus kažkokioms aukštesnėms jėgoms?
Jei taip, tada argumentai prieš komisijos išvadas ir jų pateikimą Seimui dar labiau susilpninami. Tiek, kad viskas dabar iš esmės susiveda tik į tikėjimą.
Kas tikėjo konservatoriais ir V.Vasiliausku, kai jie kryžium gulėsi prieš Seimo laikinosios tyrimo komisijos sudarymą, kad viskas su „Snoru“ padaryta „čikičiki“, tas ir toliau jais tikės. Tačiau kas netikėjo, tas tikrai po dar vieno skandalo – šįkart su Seimo laikinosios komisijos išvadų tvirtinimu – taip ir nebeatsivers į tikrąjį konservatorių tikėjimą.
Kad ir kaip būtų, aiškiau nepasidarė. Seimo daugumos pateiktas pagrindinis argumentas, kad kitos nuomonės, nei jie, esanti Seimo opozicija dirba V.Antonovui su R.Baranausku, kaip ir kiti tos rūšies argumentai (dirba rusams, oligarchams, pedofilams, gėjams, lenkams, žydams etc.) tėra politinių pasakų rūšis, skirta šventoriuje rožančių sukančioms bobutėms.
Seimo komisija, nepateikusi Seimui išvadų dėl reikalo, kuris Lietuvai jau kainavo apie 4 mlrd. litų, paliko atvirą erdvę naujoms stebuklinėms interpretacijoms ir sąmokslo teorijoms. Ar dar mažai jų Lietuvoje, kuri ir taip sąmokslo teorijas jau seniai kuria konvejeriniu būdu?
Kuo dažniau ir kuo daugiau laikinasis „Snoro“ administratorius N.Cooperis reikalaus iš valstybės pinigų „Snoro“ milijardų paieškai, tuo sunkiau konservatoriams ir liberalams seksis atremti naujus kaltinimus, kurie persipins su senomis ir naujomis sąmokslo teorijomis. Tai ar ne protingiau būtų patiems atsakyti į pačiame Seime klaidžiojančius klausimus?
Į tokius, kaip, pavyzdžiui, kas ir kuo vadovaudamasis kūrė Lietuvos banko operacijos „Perkūnas“ planą? Ar pagrįstas yra superbrangių užsieniečių S.Freakley ir N.Cooperio samdymas? O gal užsieniečiai panaudoti, kad politinio užsakymo yla niekada neišlįstų iš Lietuvos banko maišo, todėl ir švaistomasi dešimtimis milijonų litų jiems samdyti?
Kodėl praėjusių metų birželį VSD pažyma dėl padėties „Snore“, kurioje buvo išvardyti iš esmės visiems žinomi dalykai, bet išvadoje vis tiek kalbama apie pavojų valstybei, buvo pateikta tik prezidentei? Kodėl VSD iš pradžių aiškina, jog pažymos iš saugumo apie „Snorą“ paprašė D.Grybauskaitė, o po kurio laiko VSD jau teigia, kad ji parengta paties departamento iniciatyva?
Šie klausimai lyg nuodingos dujos, besiskverbiančios pro Seimo kabinetų durų plyšius, neišvengiamai kyla į viršų. Kuo ilgiau į juos nebus aiškiai atsakyta, tuo daugiau priešų teks įvardyti į kampą dabar save įsivariusiems konservatoriams.
Apskritai kalbant apie šią Seimo kadenciją, reikia pasakyti, kad ką jau ką, o paslapčių gamybą bei kartu su ja ir tokią neišvengiamą šalutinę pramonę, kaip priešų dauginimą masiniu tiražu, – ši valdžia bus įvaldžiusi aukščiausiu lygiu.
Kai konservatoriai kūrė Energetikos ministeriją, jie mums sakė, kad valstybei neprireiks nė vieno naujo etato. Prireikė, ir dar kiek. Kai reikėjo tikslių skaičiavimų, kiek kainuos naujos atominės jėgainės gaminama elektros kilovatvalandė, valdžia apsiribojo mėgėjų kurtu verslo planu, o viešai energetikos ministras tik dūmų uždangą su iš lubų nurašytais skaičiais paleido.
Kai valdžia neskaičiuoja, o dar blogiau, kai ji nesako visos tiesos ir dar visokiais būdais, net balsuodama kojomis, bando ją nuslėpti, tada visi koziriai į rankas – opozicijai, žaliesiems ir sąmokslo teorijų kūrėjams.
„Snoro“ istorijos zigzagai – klasikinis atvejis. Kaip ten su tuo banku buvo iš tikrųjų – ar jis pats užsilenkė, ar jam vis dėlto valdžia šiek tiek padėjo užsilenkti, – taip ir nesužinosime. Nebent baigusi savo antrąją prezidentės kadenciją D.Grybauskaitė parašys tokius pat atvirus memuarus kaip V.Adamkus. Belaukiant lieka kaip visada: aš šventai tikiu konservatoriais ir prezidente, aš irgi ne.
