Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Rimvydas Valatka: Ukraina, Lietuva ir praleidusi progą dėl Ukrainos patylėti D.Grybauskaitė

Likus mažiau nei porai parų iki akimirkos, kai Kijeve protestuotojai ir opozicija perėmė valdžią, D.Grybauskaitė Pietų Korėjoje pasmerkė ne tik V.Janukovyčių, bet ir opoziciją bei paragino įvesti sankcijas visai Ukrainai. „Tai, kas vyksta Ukrainoje, jau visiškai nebepateisinama, ir net nusikalstama. Tai taikau abiem pusėms – ir valdžiai, ir daliai opozicijos, kurios agresyvūs veiksmai privedė ne tik prie kraujo praliejimo, bet ir prie žmonių žūties“, – įprasta greitakalbe, kai pirmiau sakoma, o paskui galvojama, išrėžė D.Grybauskaitė.
Rimvydas Valatka
Rimvydas Valatka / Irmanto Gelūno / BNS nuotr.

Įsitikinusi, kad kalba mažų mažiausiai ES vardu, D.Grybauskaitė su įkvėpimu pjovė grybą toliau: „Pasmerkimai abiem pusėms yra neišvengiami. Mes artėjame prie rimtų sankcijų visai Ukrainai. Jeigu nebus sustabdytas kraujo praliejimas ir jėgos panaudojimas, be jokios abejonės, nebus palaikymo nei tokiai valdžiai, nei tokioms jėgoms iš opozicijos.“

Vargšė prezidentė – ES jos nuomonės net neklausė. Dar didesnė vargšė Lietuva, turinti tokią prezidentę.

D.Grybauskaitė: „Pasmerkimai abiem pusėms yra neišvengiami. Mes artėjame prie rimtų sankcijų visai Ukrainai. Jeigu nebus sustabdytas kraujo praliejimas ir jėgos panaudojimas, be jokios abejonės, nebus palaikymo nei tokiai valdžiai, nei tokioms jėgoms iš opozicijos.“

Tuo metu, kai prasiveržė D.Grybauskaitės jausmai ir ji apie Ukrainos protestuotojus pasakė tai, ką, regis, galvoja apie bet kuriuos bet kurių prezidentų opozicionierius, Vokietija, Lenkija ir Prancūzija, veikdamos ES vardu, ne tik nesirengė „pasmerkti abiejų pusių“, bet dar ir tarėsi su „tokiomis jėgomis“.

Kas buvo po to, žino visi. V.Janukovyčius nešė kudašių iš Kijevo. „Tokia opozicija“ vaikščiojo po užimtus marmurinius V.Janukovyčiaus rūmus.

Net mūsų konservatoriai suprato, tik, žinoma, neišsidavė, kad, suprato, jog, kalbėdama keliems į Pietų Korėją su savimi pasiimtiems dvaro žurnalistams, D.Grybauskaitė praleido labai gerą progą patylėti.

Pasmerkusi opoziciją, prieš pat jai tampant Ukrainos valdžia, nusišnekėjusi apie sankcijas „visai“ Ukrainai, D.Grybauskaitė klausos ir regėjimo nepraradusiems lietuviams priminė, kad per penkerius metus prezidento poste ji taip ir neišmoko politikos.

Kaip buvo valdininkė, suprantanti tik pavaldumo vertikalę, taip ir liko. Tarpduryje pašnekėjo apie Ukrainą, įsivaizduodama esanti Briuselio aukštumų politikė, o pasirodė kaip iš vidurio kaimo.

Kaip Lietuva atrodo Maidano akyse po tokių prezidentės žodžių? Blogai, bet gal per sumaištį Kijeve niekas tų D.Grybauskaitės žodžių neišgirdo? Nerimta, kai kalbame apie tokią valstybę kaip Ukraina.

Tragiškas prezidentės pasisakymas apie sankcijas „visai Ukrainai“ vainikuoja jos penkerių metų užsienio politiką, kurios rezultatas – Lietuva susipyko su visais turėtais sąjungininkais, o prezidentės adoruotai Skandinavijai liko svetima.

Tragiškas prezidentės pasisakymas apie sankcijas „visai Ukrainai“ vainikuoja jos penkerių metų užsienio politiką, kurios rezultatas – Lietuva susipyko su visais turėtais sąjungininkais, o prezidentės adoruotai Skandinavijai liko svetima. Kas Lietuva buvo Ukrainoje prieš dešimtmetį Oranžinės revoliucijos metu ir kas iš jos liko dabar?

Tragiškomis Ukrainai dienomis Maidane buvo lietuvių gydytojų, studentų, buvo Seimo opozicijos atstovų ir net L.Graužinienė buvo, bet Lietuvos vykdomosios valdžios atstovų nebuvo. Valdant D.Grybauskaitei Lietuva iš Rytų partnerystės lyderės pati save nustūmė į Rytų politikos paribį.

Taip atsitiko dėl dviejų dalykų. Be gerų santykių su Lenkija tarptautiniame žaidime Lietuva bus nulis. Antra, ir tai, ko gero, yra svarbiau: ko norėti iš užsienio politikos, jei prezidentė, premjeras ir užsienio reikalų ministras net kalbėdami apie Ukrainos įvykius juos sugebėdavo vertinti skirtingai?  

Teoriškai Lietuva galėjo būti Kijeve. Galėjo prisidėti prie to, kad būtų mažiau aukų. Antai V.Klyčko kaip tarpininką į Kijevą kvietė net opozicijos lyderį A.Kubilių. Bet praktiškai net šiuo kvietimu pasinaudoti valdžiai buvo nerealu. Net nebuvo bandymų ką nors daryti. Politinė valia mirusi. Vietoj bandymų įsitraukti į derybas Kijeve prezidentė paskelbė apie sankcijas „visai“ Ukrainai.

Bet net ir tai dar ne pats blogiausias dalykas. Prezidento rinkimų įkarštis. Kandidatai tuntais traukia į VRK. Net nebeaišku, kiek jų žada pakeisti D.Grybauskaitę – 10, gal net 20. Bet ar bent vienas kandidatas pasisakė apie įvykius Kijeve, kaip į juos derėjo reaguoti (išskyrus N.Puteikį, kuris dėl D.Grybauskaitės pasisakymo apie Ukrainos opoziciją paprašė užsienio reikalų ministro komentaro, bet jo negavo)?

Mirtina tyla. Jokios alternatyvos. Tai kam reikia tokių kandidatų? Į postą, kuriame svarbiausias darbas yra užsienio politika. Ką jie veiks S.Daukanto aikštėje? Ropes sodins, skalūną droš? Kaip ir D.Grybauskaitė, šliaužios iš kampo į kampą, klausydamiesi kišeninio VSD vado operatyvinių kliauzų ir reikalaus, kad tokie pat kišeniniai STT bei prokuratūros vadukai baustų priešus, kurių skaičius Lietuvoje auga tiesiog proporcingai gerėjančiam gyvenimui?

Iš 20 kandidatų į aukščiausią postą nė vienas nesugebėjo pasinaudoti net akivaizdžia prezidentės užsienio politikos kliurka.  

Taip Ukrainoje priėjome prie „pasmerkimų abiem pusėms“. Iš 20 kandidatų į aukščiausią postą nė vienas nesugebėjo pasinaudoti net akivaizdžia prezidentės užsienio politikos kliurka. Dabar įsivaizduokime, kas būtų, jei Lietuvai, neduok Dieve, tektų spręsti tokias problemas, kaip Ukrainoje.

Vienoje šalies pusėje nacionalinis didvyris – S.Bandera, kitoje – jį nužudžiusio NKVD generolas. 20 milijonų šlovina „didįjį tėvynės“, tiek pat prisimena milijonus nužudytųjų per Holodomorą. Krymas grasina atsiskirti, Charkovas grasina, Donbasas. Maskva, vėl praradusi, regis, jos beveik perimtą Ukrainą, iš pykčio kursto televizinę isteriją ir regionų separatizmą.

Viename gale – ginklų prašantys raudonieji draugovininkai, kitame – karo skonį pajutę nacionalistai. Ir už vienų, ir už kitų – oligarchai: R.Achmetovas, V.Pinčukas, I.Kolomoiskis,  S.Lavočkinas, P.Porošenka. Kaip išlaikyti vientisą valstybę, išvengti anarchijos, ekonomikos griūties? Ar pavyks tai iš kalėjimo išlaisvintai J.Tymošenko, kuri net ne visai opozicijai priimtina?

Geriau jau būti be vaizduotės. Geriau jau tiesiog tikėti, kad Lietuvai nieko panašaus negresia. Kaip tiki dauguma tautos – kad S.Daukanto aikštės ir Gedimino 11 rūmuose gali sėdėti net didesni nevykėliai už V.Janukovyčių, o Seimas tai apskritai yra tik mišugenams skirtas, bet prašom mums ne mažesnes pensijas nei Vokietijoje.  

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Netikėtai didelis gyventojų susidomėjimas naujomis, efektyviomis šildymo priemonėmis ir dotacijomis
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?