A.Kubilius – prieš V.Landsbergį. Tokio kvapą gniaužiančio politikos sunkiasvorių bokso mačo nebuvo net tada, kai jis prašyte prašėsi. Mažų mažiausiai tai – įdomu.
Apskritai tokio mačo nėra buvę dar nė vienoje mūsų partijoje. Pavargę lyderiai perduodavo estafetę įpėdiniui, kurį išrinkdavo, ir tai geriausiu atveju, iš dviejų, kokiam partijos piemenėliui atsiprašinėjamai šnabždant, kad savo kandidatūrą jis išsikelia ne laimėti norėdamas, o tik dėl demokratijos.
O gal V.Landsbergis pajuokavo, tik jo humoro – kaip ne kartą yra atsitikę – niekas nepagavo?
Tačiau pastaruoju metu V.Landsbergis su humoru yra kaip ir išsiskyręs. Net apie marsiečius jis kalba labai rimtai. Rimtai skamba ir jo apsisprendimas mesti iššūkį A.Kubiliui: „Aš taip pat manau, kad mano dalyvavimas rinkimuose sudarys prielaidas debatams partijos viduje.“
Nejaugi iš tiesų šachas A.Kubiliui? Bet šachas paprastai yra tik paraiška tęsiniui. Ar bus matas? Partijos lyderio rinkimuose lygiųjų būti negali. Vadinasi, turi būti ir matas. Bet jei bus matas, tai matas gali būti ne tik A.Kubiliui, bet ir pačiam V.Landsbergiui.
Kas liks iš patriarcho, jei jis, kažkada nesugebėjęs net išeiti į prezidento rinkimų finalą, senatvėje pralaimės dar ir partijos lyderio rinkimus A.Kubiliui? Tuščia vieta.
A.Kubilius – prieš V.Landsbergį. Tokio kvapą gniaužiančio politikos sunkiasvorių bokso mačo nebuvo net tada, kai jis prašyte prašėsi. Mažų mažiausiai tai – įdomu.
Nors V.Landsbergio autoritetas partijoje vis dar neginčijamas, A.Kubilius ir jo aplinka į partijos patriarchą senokai žiūri su atlaidžia šypsena.
Pats V.Landsbergis pripažino, kad jo siūlymą prieš partijos suvažiavimą surengti diskusijas, kur eina konservatoriai, partijos vadovybė ignoravo. V.Landsbergis į tai atsakė kontrėjimu – jis paskelbė šachą A.Kubiliui.
Tačiau ar galima rimtai vertinti į devintą dešimtį įkopusio V.Landsbergio šansus kovoje su A.Kubiliumi?
Kad ir kaip būtų keista, bet tokios baigties nereikėtų atmesti. Po V.Landsbergio pergalės iš konservatorių šaipytųsi, kas netingi, bet tikrai niekas ta pergale labai nesistebėtų.
Bet kuriuo atveju – turime intrigą. Šią intrigą didina dar ir tai, kad R.Juknevičienė ką tik paskelbė straipsnį, kuriame ne pačios geriausios V.Landsbergio mokinės stiliumi išdėjo į šuns dienas visus tuos, kurie trokšta pakeisti A.Kubilių.
Anot jos, visi jie dirba Rusijai ir yra neverti Sąjūdžio žmonių vardo. A.Kubiliaus varžovus R.Juknevičienė nesivaržydama plaka į vieną gretą su Kremliaus elementais: „Net Kremliaus valdoma žiniasklaida įsijungė į propagandinę kovą. Štai Maskvos „Parlamentskaja gazeta“ paskelbė straipsnį, kad A.Kubilius nebebus išrinktas Tėvynės sąjungos pirmininku.”
Ar būtų R.Juknevičienė rašiusi tokį patetišką opusą, jei būtų žinojusi, kad V.Landsbergis mes pirštinę A.Kubiliui?
Klausimas dabar jau tik retorinis, bet po to, kai V.Landsbergis paskelbė šachą A.Kubiliui, skaitant iš naujo R.Juknevičienės opusą, tenka prieiti prie išvados, jog, vadovaujantis jos logika, A.Kubiliui pirštinę metęs V.Landsbergis taip pat yra neatsakingas, dirbantis Rusijai veikėjas, kuris dėl to negali būti laikomas Sąjūdžio žmogumi.
Kažkokia beprotybė? Visiška nesąmonė? Be abejo, taip – nesąmonė. Tik ar pirmą kartą tokias nesąmones girdime iš konservatorių tribūnų? Jau du dešimtmečius konservatoriai tikrus, o dar dažniau tariamus priešus menkiausia proga aplipdo prorusiškomis etiketėmis.
Nauja tik tai, kad šįkart iš haubicos taikydamasi į A.Kubiliaus priešus jau savoje Tėvynės sąjungoje, buvusi konservatorių karo ministrė, nors ir netiesiogiai, bet vis dėlto prorusiškų paplavų kibirą ištaško ir ant savo partijos patriarcho galvos.
Vieną dieną taip turėjo atsitikti. Būtent todėl – bent jau iš šalies žiūrint – V.Landsbergio šachas A.Kubiliui atrodo visai grakštus ir elegantiškas politinis ėjimas.
Komentaras perskaitytas per Lietuvos radiją.
