A.Zuokas ir lietuvių tautinio meno žvaigždės laukia Skočos pinigų prie Žaliojo tilto Vilniuje. Budapešte V.Orbanas mokė Europą, kad sankcijomis Rusijai ES šovė sau į koją. L.Linkevičius atšovė, kad geriau jau šautis sau į koją, nei leistis, kad Rusija dar kartą likviduotų tave kontroliniu šūviu į galvą.
Taip pat skaitykite: Rimvydas Valatka: Kaip mums elgtis ir laikytis Rusijos karo akivaizdoje?
L.Linkevičiaus humoras nepatiko humoro nepažinusiam jo pirmtakui ir buvusiam bendrapartiečiui – violetiniam iki kaulų smegenų P.Gyliui. Kurį latvių premjeras humoristiškai vaizdavosi su lapine kepure. Lietuvos politiniam elitui, ypač konservatoriams, nepatiko V.Orbano Vengrija. Kaip gi taip, kad Vengrija, kurios sukilimą rusai paskandino kraujyje, dabar Budapešte bučiuoja užpakalį V.Putinui?
L.Linkevičiaus humoras nepatiko humoro nepažinusiam jo pirmtakui ir buvusiam bendrapartiečiui – violetiniam iki kaulų smegenų P.Gyliui.
Mūsų politinis elitas neprisiminė tik griežtojo Austrijos-Vengrijos kariuomenės pionieriaus Vodičkos iš „Šauniojo kareivio Šveiko“: kiekvienas vengras yra kaltas, kad jis vengras, todėl juos reikia mušti.
Šaunusis kareivis Šveikas, Pirmojo pasaulinio karo pirmais metais turėjęs šį politiškai nekorektišką diskursą su Vodička, bandė atremti pionieriaus įkarštį korektiškai teigdamas, kad vienas kitas vengras gal nekaltas, kad jis vengras. Bet Vodička atkakliai laikėsi savo.
Mes Lietuvoje irgi atkakliai laikomės savo: V.Orbano meilė V.Putinui stebina. Ir stebina dvigubai. Todėl, kad tai buvo tikras dešinysis. Kuriuo net kažkaip seniokiškai sentimentaliai dar taip neseniai žavėjosi tautiniai konservatoriai A.Kubilius ir A.Ažubalis. Še, tau, boba, ir devintinės: konservatorių superherojus – tik susiraukęs kagėbisto V.Putino pleištas ES skaldyti.
Taip pat skaitykite: Rimvydas Valatka: Nelaimės nuojauta, o gal tik sutapimai ar Pilnatis?
Nepaliaudami stebėtis Vakarais ir peikti juos kiekviena proga, pavyzdžiui, pamačius, kokį gėjų ar lesbietę ministro poste, mes ir į Vengriją bandome žvelgti per žydrus istorinės aritmetikos akinius.
Nepaliaudami stebėtis Vakarais ir peikti juos kiekviena proga, pavyzdžiui, pamačius, kokį gėjų ar lesbietę ministro poste, mes ir į Vengriją bandome žvelgti per žydrus istorinės aritmetikos akinius.
Istorinė aritmetika Nr. 1. Vengrijos sukilimo metu 1956 m. pabaigoje Maskvos kariuomenė nužudė 3000 vengrų. 341 vengras buvo pakartas jau numalšinus sukilimą. Tarp jų ir I.Nagy, kurį Maskvai išdavė Jugoslavija. 26 000 sugrūsta į kalėjimus. Dar 200 000 nuo represijų pabėgo į Vakarus. Todėl Vengrija ir vengrai amžiams neturi būti promaskvietiški.
Istorinė aritmetika Nr.2. Raudonosios armijos kareiviai ir karininkai tik per kelias savaites po „išvadavimo“ išprievartavo 3 mln. vokiečių moterų. Todėl vokiečiai turėtų būti antiputiniški. Bet ne tik jų socialdemokratai, o ir rašytojai, filosofai, žurnalistai bei istorikai V.Putiną pasirengę bučiuoti į jo pilvuką taip, kaip V.Putinas bučiavo italų berniuką. V.Putino garbintoją vokiečių istoriką J.Babierowskį, manantį, kad V.Putinui priklauso ir Krymas, ir Donbasas, buvo galima sutikti savo istorijas pasakojant net Vilniaus universiteto Istorijos fakultete.
„Vengrijos revoliucija buvo visiškai nelaukta ir užklupo visus netikėtai“, – taip apie Budapešto sukilimą rašė ne tik H.Arendt, bet ir CŽV ataskaitos. Taip pat „netikėtai“ visus užklupo proputiniška V.Orbano kontrrevoliucija.
Balsuoja ir veikia ne po rusiškų tankų vikšrais sutraiškytieji ar nuo „dum-dum“ kulkų žuvusieji.
Kad ir kaip tai būtų skaudu ir nepriimtina, istorijos aritmetika dažniausiai nieko nereiškia. Balsuoja ir veikia ne po rusiškų tankų vikšrais sutraiškytieji ar nuo „dum-dum“ kulkų žuvusieji.
Ne didvyriai, kurie, anot poeto romantiko, miega kapuos, o darbininkai, kurie geria statybose, chebra, kuri baruose ir automobiliuose klausosi rusiško popso, žiūri rusiškus kovinius filmus apie specnazą, perka kontrabandines rusiškas cigaretes ir ima algas vokeliuose. Kuri gal nė nenori žinoti, kuo skiriasi Vasario 16-oji ir Kovo 11-oji, partizanus vis dar gali pavadinti banditais, o kuo pavadina V.Landsbergį – baisu net kartoti.
Taip pat skaitykite: Rimvydas Valatka: Ar nepervertiname V.Putino blefo ir Rusijos galios?
Tai kuo, žiūrėdami Vengrijos pusėn, stebimės, ponai? Tuo metu, kai V.Baltraitienė nuoširdžiai prakišinėja putinišką kainų reguliavimo įstatymą, o V.Uspaskichas Europarlamente dalija putiniškos propagandos šedevrus, vadovaujamės istorine aritmetika, kiek mūsų pokariu žuvo miškuose, gulaguose ir Sibiro tremtyje?
Lietuva tokia, kaip Vengrija dabar, turėjo tapti 2004 metais. Jei ne prezidento apkalta.
Prieš 11 metų Lietuva buvo per pusę žingsnelio nuo tos pačios skylės, į kurią Vengriją sukišo premjero V.Orbano dešinioji partija. Lietuva tokia, kaip Vengrija dabar, turėjo tapti 2004 metais. Jei ne prezidento apkalta. Jei poste būtų likęs R.Paksas, Seimo rinkimus tą rudenį triuškinamai būtų laimėjusi jo Liberalų demokratų partija.
Jei R.Pakso apkalta 2004-ųjų balandžio 6-ąją būtų žlugusi, „Almax“ polittechnologai su vietiniais ulevičiais, dabar patriotiškai mokančiais, kaip mūsų žinaisklaida neteisingai rašo apie įvykius Ukrainoje, būtų užvaldę viešąją erdvę.
Žodžio ir spaudos laisvės, Konstitucinis teismas, centrinio banko nepriklausomybė, opozicija Seime – visa tai, kas išnyko Vengrijoje, Lietuvoje galėjo išnykti dešimtmečiu anksčiau nei Vengrijoje. Ta pati „pilietinė visuomenė“, kuri šlovina ir nekritiškai vertina D.Grybauskaitę, lygiai taip pat nekritiškai vertino ir šlovino R.Paksą. O visų tų dalykų, kurių V.Orbanui valdant neteko Vengrija, mūsų visuomenei ir šiandien nelabai ypatingai reikia.
Žodžio ir spaudos laisvės, Konstitucinis teismas, centrinio banko nepriklausomybė, opozicija Seime – visa tai, kas išnyko Vengrijoje, Lietuvoje galėjo išnykti dešimtmečiu anksčiau nei Vengrijoje.
Visi komponentai – šiurpiai identiški. R.Paksas, kaip ir V.Orbanas, taip pat buvo konservatorius, paskui liberalas.
Netrūko nei kremlinių polittechnologijų, nei žvilgsnių į Rusiją, nei kriminalinio elemento: „Almax“, borisovai ir kikališviliai bei atvira korupcija – pasienyje ir plentų tiesimo bendrovėse.
Gal todėl, kad Lietuva išsaugojo ryžtingą antimaskolišką demokratinę mažumą, o gal tik per plauką – Kremlius prieš dešimtmetį gal dar nebuvo iki galo visko sustygavęs – V.Orbano Vengrija yra įvykęs, o R.Pakso Lietuva – neįvykęs faktas.
Toks neįvykęs, kad štai net pats artimiausias R.Pakso žmogus V.Mazuronis jau pasitraukė nuo baigusio trūnyti ir labai jau aptapšnoto almaksinio projekto kelmo, prie kurio tik komskiai ir pliki vonių vagišiai belikę.
Vienas kitas Mazuronis nekaltas, kad jis buvo su paksu-almaksu? Vienas kitas vengras nekaltas, kad jis priverstas būti po V.Orbanu? Ar vis dėlto visi vengrai kalti, kad jie vengrai?
