Gyvenk ir žvenk? Tik kad neišeina. Galai nesueina. Prieš pat Valdovų rūmų atidarymą konservatorius M.Adomėnas paskelbė pokalbį su Vakarų žvalgybininku, kuris tapo kitokį paveikslą.
Vilnius tapo žvalgybų pereinamuoju kiemu, kuriame pirmaisiais smuikais griežia Rusijos šnipai. O Vakarų žvalgybininkai vis mažiau pasitiki Lietuvos kolegomis, nes savo žvalgybą – Valstybės saugumo departamentą – sunaikino didžiausi patriotai konservatoriai, veikdami išvien su „darbiečiais” ir paksininkais bei vis antirusiškesnes kalbas, palyginti su savo valdymo pradžia, rėžianti prezidentė.
Paradoksas? Tik iš pirmo žvilgsnio. Bet ne apie tai. Vilnius tapo tuo, kuo Šaltojo karo metais buvo Austrijos sostinė Viena – šnipų knibždėlynu. Kuriame Lietuva vis labiau lieka viena.
Į ką atkreipė vakarietis, nuolat stebintis plika akimi nematomą gyvenimą Vilniuje? Ir ką pro ausis praleido išmanieji Vilniaus stebėtojai, apakinti pirmininkavimo šviesų? Kodėl M.Adomėno tekstą vis dėlto būtina perskaityti? Ne tik politikams, bet ir piliečiams. Ir į ką jame turėtume atkreipti dėmesį? Žinoma, jei norime būti valstybe, o ne tik graudžias liaudies dainas traukti.
1. Viena persistūmė į Vilnių. Bet Lietuvos „situacija, palyginti su Viena, yra kur kas blogesnė, nes čia liko rusų žvalgybų paliktų žmonių, kurių Lietuvos tarnyboms nepavyko identifikuoti iki šiol“.
2. Nuo pat pradžių Rusija vertino Lietuvą kaip labai rimtą priešininką. 1991-ųjų gruodį SVR (Užsienio žvalgybos tarnyba – Služba vnešnej razvedki) Lietuvos padalinyje Maskvoje jau dirbo 20 žmonių. Ne bet kokių. Šį padalinį SVR formavo savo Didžiosios Britanijos padalinio pagrindu, o jis visada buvo vienas stipriausių buvusiame KGB.
3. Iš pradžių SVR savo agentus rinko iš žmonių, mokančių lietuvių kalbą, bet po kelerių metų visi, kurie turėjo kokių nors ryšių su Lietuva, buvo pakeisti tikrais rusais. SVR akademija parengė savų kadrų, puikiai mokančių lietuviškai.
4. Rusijos ambasados ir rezidentūros personalas Lietuvoje viršija tokio pat personalo skaičių Latvijoje ir Estijoje kartu sudėjus. Pusė viso Rusijos ambasados Vilniuje personalo yra susiję su žvalgybomis –SVR, FSB (Federalinė saugumo tarnyba), ir GRU (karinė žvalgyba). SVR dirba subtiliau. GRU –šiurkščiau, naudoja kompromatus: surasti, nupirkti, pakišti, išprovokuoti.
5. Nors Baltarusijos išorės žvalgybos veikla nėra efektyvi, ji labai agresyvi, kai veikia iš savos teritorijos. Viskas, kas susiję su Lietuva, kontroliuojama. Visi verslo, kultūros ir ypač švietimo projektai pereina per KGB filtrą. KGB nuolat ieško prie ko prikibti.
Lietuva neįvertina savo politikų naivumo, paprastumo ir net kvailumo. Todėl Rusijos šnipams nesudėtinga manipuliuoti net įtakingiausiais politikais per jų „artimiausią ratą“.
Lietuvoje beveik niekam neužkliuvo, kad vienas buvęs VSD darbuotojas trejus metus atsėdėjo Baltarusijos kalėjime tarsi be priežasties. O pasodintas jis buvo iš keršto, kad Vilniuje buvo pagautas baltarusių KGB papulkininkis, kuris šnipinėjo vieną Lenkijos diplomatą.
6. Lietuvos tarnyboms prasiskverbti į SVR ar GRU yra neįmanoma. Operacijos kainuoja ypač brangiai, todėl efektyvi kova su Rytų priešininku galima tik bendradarbiaujant su Vakarų žvalgybomis. Tačiau būtent toks bendradarbiavimas dabar visiškai pašlijo: „Taip, kaip jūsų prezidentė neprisibeldžia į Baltųjų rūmų duris, taip ir kitų tarnybų vadovai neprisibeldžia į savo kolegų Vakaruose duris.“
7. VSD labai stipriai nukraujavo – ypač žvalgyba ir kontržvalgyba. Todėl rusai Vilniuje veikia vis laisviau. Rusijos šnipai turėtų jausti nuolatinį kvėpavimą į pakaušį. Be abejo, jie vis tiek veiks, bet turės skirti daugiau lėšų, laiko, žmonių, o tai brangiau kainuos. Tuo tarpu dabar rusai jaučia, kad Lietuvoje – visai kitas režimas, nei anksčiau, kai jiems į pakaušį kvėpavo ne vieni lietuviai.
8. Anksčiau CŽV kovai su Rusijos šnipais vadovauti į Lietuvą siųsdavo generolo rango žmones. Rusijos rezidentūrai tai buvo ženklas per daug neįsijausti. Dabar taip nebėra, todėl Rusijos šnipai ir pakėlė galvas.
9. Lietuva neįvertina savo politikų naivumo, paprastumo ir net kvailumo. Todėl Rusijos šnipams nesudėtinga manipuliuoti net įtakingiausiais politikais per jų „artimiausią ratą“. Telieka kuriam nors politiko, kuris nemėgsta VSD ir kitų savo šalies žvalgybų, „artimųjų“ pakišti dezinformaciją ir ji priimama kaip informacija, nes ateina iš „saviškio“. Kadangi politikas turi visiems žinomą elgesio ar moralės vertinimo formulę, dezinformaciją telieka įkišti į tą formulę, ir rusų šnipai švenčia pergalę.
***
Britas nepasakė nieko tokio, kas nebūtų žinoma? Ko gero, taip. Apie tai rašė ne vienas lietuvis. Įstatykite, tarkim, į devintą punktą pulkininko V.Pociūno žūties istoriją ir po to sekusį VSD triuškinimą Seime ar CŽV kalėjimų paieškos vajų, prisiminkime, per kokius politikus suveikė jiems pakišta dezinformacija, ir pamatysite, kaip nesudėtinga rusų žvalgyboms veikti per mūsų veikėjų „naivumą, paprastumą ir kvailumą“, o gal ir ką nors rimčiau.
Šiuo atveju svarbu tai, kad tą patį pasakė gerai informuotas Vakarų žmogus. Nes visi tie, kurie rašė ir kalbėjo taip, kaip išdėstė M.Adomėno pašnekovas, tos pačios konservatorių propagandos buvo apšaukti dirbančiais Rusijai.
Paradoksas? Tik iš pirmo žvilgsnio. Ir tik tiems, kurie nori tikėti tokiais politikais, kaip jie apibrėžti devintame punkte, bet atsisako mąstyti. Rytų lėlininkas netveria džiaugsmu, girdėdamas, kaip traukiame sentimentalias liaudies dainas – pramaišiui su liguistai patriotinėmis kalbomis. Už kurių per dažnai – priešingi darbai. Tampyti virveles lėlininkas gali beveik nesislėpdamas.
Pats metas įsijungti specialiai apmokytiems interneto „komentatoriams“ (penktadienį Seime vykusioje konferencijoje nukaltas terminas). Fas.
