Po kelių L.Linkevičiaus frazių Varšuvoje, įrodančių, jog vis dėlto ne visi lietuviai yra laukiniai, gero tautinio tono ženklu buvo tapę straipsniai – užkeikimai, kuriuose politiniai rašytojai ritualinėmis tautininkų adatomis per atstumą bandė prakiurdyti diplomatijos šefo kraujo indus.
L.Linkevičiaus atsiprašymas už Seimo, o ne Lietuvos valstybės akibrokštą, buvo taip tautininkiškai sureikšmintas, kad net santūriausi iš mūsų politinio balagano, kaip A.Kubilius, E.Masiulis ir A.Butkevičius, praleido progą. Ne patylėti. Paremti ministrą, nes tai jie patys ar jų frakcijos 2010 m. užtraukė gėdą Lietuvai.
Ambasadorius Ž.Pavilionis ministrą parėmė: „Man asmeniškai buvo gėda dėl to, kas įvyko Lietuvoje prezidento L.Kaczynskio vizito metu.“
Piktindamasis, kad „tie patys žmonės, kurie atėmė gebėjimą Lietuvai veikti užsienio politikos srityje, dabar kritikuoja ministrą, kuris bando atkurti išbarstytą mūsų potencialą“, ambasadorius pasakė daugiau: „Per pastaruosius ketverius metus, ieškodami priešų, susiradome jų ir užsienyje, ir Lietuvoje.“
Anot jo, sugadinome santykius ne tik su Lenkija, bet ir su Šiaurės šalimis, o gal net Jungtine Karalyste.
Jėga. Po to, kai Ji įsakė V.Ušackui per 24 valandas ambasadoriui M.Laurinkui įvykdyti diplomatinę eutanaziją. Po to, kai iš posto buvo išspirtas pats V.Ušackas. Ambasadorius Ž.Pavilionis į šipulius sudaužo Jos pačios inkilą. Ką į tai Ji? Silpnai. Reagavo tokio praprususio (nes maždaug turi giminaitį savivaldybėje), internauto stiliumi: „Diplomatai neturėtų politikuoti.“
Ministras yra valstybės pasamdytas politikas, kurio darbas – kalbėti. Geri užsienio reikalų ministrai valstybės vardu kalba nenutildami.
O ką jie turėtų? Vyną priėmimuose maukti ir mergas kirkinti? Mėšlą užsienyje mėžti? Ar vis dėlto diplomato darbas – dirbti valstybei, o tai juk ir yra pati tikriausia politika. Ir diplomatui, jei tik dar atmename, kas buvo šviesios atminties S.Lozoraitis, juk neturi būti tas pats, kad valstybės vadai šėką pjauna. Nusišneka. Kaip D.Grybauskaitė, pareiškusi, kad skiriami pareigūnai, koks yra užsienio reikalų ministras, neturėtų kalbėti valstybės vardu: „Valstybės vardu daryti pareiškimus gali tik tautos renkami pareigūnai.“
Vėl Ji praleido progą patylėti. Tai kieno vardu ministras gali kalbėti? Uošvienės? O gal meilužės? Kiemo, kuriame gyvena? Algą ministrui moka ne uošvienė ir ne kiemas. Ministras yra valstybės pasamdytas politikas, kurio darbas – kalbėti. Geri užsienio reikalų ministrai valstybės vardu kalba nenutildami. Ir dar agituoja, taiko kaimynus. Kai Lietuva ims pirmininkauti ES, L.Linkevičius – jei tik nebus atleistas – pusmetį tai darys ne tik Lietuvos, bet ir visos ES vardu.
O visi tie, kurie bukagalviškai tvirtins, jog prezidentė vis tiek teisi, turėtų įrodyti, kad šešerius metus Vyriausybei vadovavęs ir D.Grybauskaitę į politiką už ausų atitempęs A.Brazauskas neturėjo teisės kalbėti valstybės vardu, tarkim, priėmimo į NATO iškilmėse 2004 metais. Bet juk kalbėjo! Ir ne tik tąkart.
Ką dabar daryti? Teks kurti laiko mašiną ir pasiųsti prezidentę į praeitį, kur Ji iš naujo padarys pareiškimus už B.Lubį, A.Šleževičių, M.Stankevičių, R.Paksą (1999 m.) ir A.Brazauską. Nes visi šie premjerai nebuvo rinkti. Taigi visos jų kalbos valstybės vardu, anot prezidentės, buvo neteisėtos.
Absurdas. Prezidentė nusišnekėjo. Nes dar neišmoko kalbėti valstybės vardu. Vadovaudamasi dažniausiai tik asmeniškumais ketvirtus metus Ji improvizuoja tarpdury atsakinėdama į reporterių klausimus. Todėl atleiskite, mieli tautininkai. Vilnių vaduojate ne jūs, o D.Grybauskaitė. Kol Ji vaduoja Vilnių, tol apie lenkus, Lenkiją ir LDK istoriją po Vytauto Didžiojo – tik blogai arba nieko.
Tik ką daryti su Ž.Pavilioniu?
