Lietuva tai sužino tik iš žiniasklaidos. Praėjus 7 mėnesiams po to, kai Rusija aneksavo Krymą ir dar užgrobė gerą gabalą Ukrainos žemės rytuose. Tautai, du dešimtmečius šūkavusiai „Mes be Vilniaus nenurimsim!“, tokia gynybos būklė, kokią turime, lyg ir turėtų atrodyti kiek aplaidi ar net šoumeniškai atlapaširdiška.
Mes nieko apie tai neišmanome, o ir dimisijos majoras – ne didžiausias paukštis kariuomenėje? Galbūt. Bet kariuomenės vadas majoro A.Daugirdo žodžių nepaneigė. Generalinis štabas tyli. Valstybės gynimo taryba nešaukiama iš principo, nes dviejų moteriškių fluidai vis dar yra svarbesnis užsienio ir vidaus politikos faktorius nei auganti V.Putino agresija.
Tautai, du dešimtmečius šūkavusiai „Mes be Vilniaus nenurimsim!“, tokia gynybos būklė, kokią turime, lyg ir turėtų atrodyti kiek aplaidi ar net atlapaširdiška.
Taip, yra gražių gynybos kregždžių. Amerikiečiai jau rotuoja Lietuvoje kuopą desantininkų. Zokniuose budi daugiau sąjungininkų naikintuvų. Vilniuje įvyko NATO karinio komiteto konferencija. NATO generolai apie Baltijos šalių gynybos iššūkius kalbėjo net gražiau, nei jų šalių politikai.
Tai gal iš tiesų nėra ko kištis nosį į gynybos planus? Kurie, šiaip ar taip, yra karinė paslaptis.
Tik kad įgimtas žmogaus smalsumas čia nė prie ko. Nesidomėti Vilniaus, ir ne tik jo, gynyba mums nebeleidžia rusų fiureris V.Putinas. Kažkaip nesinorėtų vieną rytą kieme šalia savo automobilio pamatyti rusų BMP. Jei jau esame NATO nariai ir nežadame kaip avys kartoti 1940-ųjų birželio 15-osios gėdos, norėtųsi priešą pasitikti šiek tiek toliau nuo savo miesto.
O jei taip, jei mes a priori neginame Vilniaus, norėtųsi bent apytikriai žinoti, ką gintume tokiu atveju, jei Rusija užpultų Lietuvą? Kuria kryptimi judėti vyrams, kurie gali ir nori imti ginklą tėvynei ginti? Kur tų ginklų būtų galima gauti?
Vaikiški klausimai? Būtų gerai, nes tas pats majoras A.Daugirdas kažkuriai televizijai sakė, kad net jis, buvęs profesionalus karininkas, nežino, kur jam tokiu atveju reikėtų prisistatyti.
Tai gal vis dėlto turime teisę sužinoti, ką mes ir kaip mes, Lietuva, žadame ginti? Ko gero, tai yra pamatinė kiekvieno Lietuvos piliečio teisė. Kada sužinosime? Dar po pusės metų, kai Rusijos armija jau bus užėmusi Mariupolį, Zaporožę ir Odesą?
Tai gal vis dėlto turime teisę sužinoti, ką mes ir kaip mes, Lietuva, žadame ginti? Ko gero, tai yra pamatinė kiekvieno Lietuvos piliečio teisė.
Vertindamas priemones, kurių NATO planuoja imtis stiprindama Lietuvos saugumą, kariuomenės vadas, generolas majoras J.Žukas pareiškė, kad dabar svarbiausia kariuomenės užduotis – tinkamai pasirengti galimam sąjungininkų pajėgų atvykimui. T.y., išplėsti du poligonus ir aviacijos bazės Šiauliuose infrastruktūrą.
Ir viskas? Bet juk kalbame apie krašto, kurį privalome savo rankose išlaikyti bent pora trejetą dienų, gynybą. Todėl svarbiausias klausimas dabar – daugiau nei banalus: ką mes apskritai giname ar bent žadame ginti?
Gal tyla viršuje yra tik todėl, kad turėdami tiek kareivių ir karininkų, kiek turime, t.y, neturėdami net divizijos, net ir labai norėdami, nelabai, ką ir galime ginti.
Tai gal vis dėlto neįtikėtinai smarkiu tempu dirbantis greitasis Seimo daugumos protas vieną dieną iki Kalėdų ims ir paskelbs tautai krašto gynybos prioritetus?
Pavyzdžiui, paaiškins žmonėms, kad esmė yra ne 1,5 ir net ne 2 proc. BVP, o konkretus batalionų, pulkų, brigadų ir divizijų skaičius, kurio reikia norint kelias dienas atlaikyti Rusijos armijos puolimą bent trimis kryptimis: ginti Vilnių, ginti koridorių tarp Baltarusijos ir Karaliaučiaus srities, siejantį Lietuvą su Lenkija, o kartu ir Kauno kryptį, taip pat ginti be galo svarbų Klaipėdos uostą. Zoknių be priedangos taip pat palikti negalima.
Velniškai sunkūs uždaviniai. Nereikia būti generolu, nereikia jokių papildomų namų darbų, kaip aiškino kariuomenės vadas, kad apskaičiuotum, jog tam gali prireikti trijų brigadų. Bet, ko gero, geriau būtų trys divizijos.
Rusijos agresijos akivaizdoje atsakingas politikas krašto apsaugos klausimą dabar gali formuluoti tik taip: kada Lietuva pradės kurti antrą ir trečią brigadą, o dar geriau – antrą ir trečią diviziją?
Todėl visos kalbos apie 2 proc. BVP gynybai ir apskritai apie procentus krašto apsaugai dabar tėra bėgimas nuo problemos. Strutiškas galvos slėpimas smėlyje. Rusijos agresijos akivaizdoje atsakingas politikas krašto apsaugos klausimą dabar gali formuluoti tik taip: kada Lietuva pradės kurti antrą ir trečią brigadą, o dar geriau – antrą ir trečią diviziją?
Startas turėjo būti užužvakar. Kažkuria prasme mūsų gynyba yra net prastesnėje padėtyje, nei Ukraina, kai ją užpuolė Rusija. Kalbas apie BVP procentus reikia pamiršti. Tai tiko taikos metui. Klausimas dabar tik toks: ar galime sukurti tris brigadas per trumpą laiką ir jas tinkamai apginkluoti?
Tam reikia ne procentų, o realių pinigų. Pinigų turi būti tiek, kiek reikia šiam uždaviniui išspręsti. Priešingu atveju NATO sąjungininkams nebus kur ateiti mums į pagalbą. Lietuva bus okupuota.
Jei ir toliau tik taukšime apie procentus, bet realiai nekursime armijos, visi NATO generolų vizitai ir konferencijos, visi maldavimai JAV, kad mus apgintų, tėra žaidimas alaviniais kareivėliais. Gražus, net reikalingas, bet tik žaidimas. Tas, kuris pats nesirengia ginti net valstybės sostinės, tokioje geopolitinėje skylėje, kaip mūsų, pagalbos nesulauks. Jei ji ir ateis, tai trečią dieną po smerties.
