Kaip vieną alternatyvų tradicinėms politinėms jėgoms, žmonės rinkosi radikalios dešinės partijas. Taip atsitiko Italijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Jungtinėje Karalystėje. Pirmą kartą į Europos Parlamentą savo radikalios dešinės atstovus siųs ir Ispanija. Nacionalistinis ir euroskepticizmu dvelkiantis nusistatymas prie šių partijų leidžia gretinti Lenkijoje valdžioje esančią partiją „Įstatymas ir teisingumas“ bei ELP frakcijoje vis dar norinčią likti Vengrijos „Fidesz“.
Remiantis „The Economist“ skaičiavimais, nacionalistus telkiančios trys Parlamento frakcijos (Europos konservatorių ir reformistų frakcija, frakcija „Laisvės ir tiesioginės demokratijos Europa“ bei Tautų ir laivės Europa) savo atstovų skaičių Parlamente padidino tik keliais procentais – iki 23 proc. Trumpai tariant, euroskeptiškai nusiteikusių partijų banga Europos Parlamento neužtvindys.
Jai atsvarą savo ambicija imtis reformų ir veržlumu, kaip tikimasi, sudarys netradicinės proeuropietiškos politinės jėgos – žaliųjų ir centro liberalų. Ir vieni, ir kiti iškovojo daugiau vietų Europos Parlamente nei kada nors anksčiau. Jie neleis Europos centro dešiniesiems suartėti su nacionalistinėmis pakraipos frakcijomis ir bus natūralūs sąjungininkai tradicinei SDPA ir ELP stovyklai siekiant Europos integracijos.
Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas netruko pareikšti, jog „kartoti senų įpročių“ nebegalima. Europiečiai, atrodytų, išreiškė savo viziją dėl Europos projekto: dauguma palaiko šį projektą, bet nori permainų. Paties E.Macrono partija sustiprins centro liberalų gretas. Tačiau ji ieškos naujos Liberalų ir demokratų aljanso už Europą (ALDE) frakcijos konfigūracijos.
Norint atskleisti nacionalinių politinių kontekstų, taigi ir rinkimų į Europos Parlamento, įvairovę, reikėtų papasakoti 28 atskiras istorijas, kaip teigia Jen Kirby iš Vox.com. Iš istorinės perspektyvos vertintini minėti rinkimų skirtumai taip pat nevienodai pasiskirsto po ES valstybes nares. Galima bandyti brėžti analitines linijas tarp Vakarų ir Rytų, Šiaurės ir Pietų, mažų ir didelių ES valstybių narių.
Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas netruko pareikšti, jog „kartoti senų įpročių“ nebegalima.
Koks kriterijus vis dėlto leistų palyginti Europos valstybes ir bandyti atskleisti jų potencialą proeuropietiškos ateities ar proeuropietiško avangardo perspektyvoje? Remiantis persimainiusio Europos Parlamento pavyzdžiu, kaip vienas kriterijų peršasi politinių jėgų atsinaujinimas.
Jau užsiminta, kad atsinaujinimą skelbia žaliųjų ir liberalų partijos. Žalieji iškopė į antrą vietą Vokietijoje. Jie taip pat gerai pasirodė Prancūzijoje ir Jungtinėje Karalystėje. Jų sėkmė aiškintina ne tik Europos visuomenių, ypač tarp jaunimo atstovų, pastaruoju metu aktyviai reiškiamu rūpesčiu dėl klimato kaitos. Jos rodė dėmesį transnacionaliniams klausimams.
Vėlgi anot Vox.com, šios jėgos atstovams skirtingose šalyse į savo politines programas pavyko integruoti socio-ekonominius klausimus, kartu pabrėžiant savo proeuropietišką poziciją, ir sudaryti konkurenciją centro kairės partijoms. Liberalų partijas rinkosi Prancūzijos (būtent prezidento E.Macrono partiją), Ispanijos, Jungtinės Karalystės rinkėjai.
Partinės tendencijos ES lygiu remiasi politinėmis nuotaikomis didžiosiose Vakarų valstybėse. Dydžio veiksnys neišvengiamai kartu lemia ir didesnes įtampas religiniu, rasiniu ar socialiniu pagrindu, bei didesnę idėjų įvairovę, kaip tai malšinti.
Sprendžiant iš rinkimų rezultatų, su visuomenės susiskaldymu ir būtent radikalios dešinės iššūkiu yra susidūrusios ir mažesnės šalys: Belgija, Švedija, Graikija, Čekija, Austrija, Slovakija, Danija, Suomija, Slovakija, Estija, Latvija. Jos, remiantis prancūzų dienraščio „Le Monde“ svetainės teigimu, į Europos Parlamentą siunčia ir radikalios dešinės atstovus.
Tačiau situacija nevienalytė. Pavyzdžiui, Danijoje dešiniųjų populistų jėgos smarkiai silpsta. Jos pamažu silpsta ir Austrijoje. Euroskeptikų mažėja ir Nyderlanduose. Latvijoje nacionalistai šiek tiek pasistūmėjo į priekį (nuo 14,3 proc. 2014 m. iki 16,4 proc.). Estija pirmą kartą siunčia radikalios dešinės Konservatyviosios liaudies partijos (EKRE) atstovą. Ši politinė jėga šalyje surinko beveik 13 proc. (4 proc. 2014 m.).
Ką galima pasakyti apie Lietuvą? Kaip ir 2014 m., per šiuos rinkimus pirmavo Tėvynės Sąjunga ir Lietuvos socialdemokratų partija. Tačiau Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdį Lietuvos rinkėjai iškeitė į Valstiečių ir žaliųjų sąjungą.
Nors pokytis pastebimas, apie atsinaujinimą Lietuvos politiniame lauke kalbėti sunku. Šį pokytį lėmė ne idėjinės diskusijos. Apskritai per rinkimų į Europos Parlamentą kampaniją idėjų pritrūko. Lietuvos partijos nebuvo linkusios kalbėti apie Europos, o kartu ir Lietuvos Europoje viziją.
Nediskutuota apie valstybės sienas peržengiančius iššūkius, tokius kaip klimato kaita ar imigracija. Nebūta debatų ir apie gilesnę ES integraciją, pavyzdžiui, tyrimų, socialinių teisių, švietimo ar gynybos srityse. Partijos neieškojo sąsajų su ideologiniais kolegomis kitose ES valstybėse narėse, nors tarpnacionaliniai partijų sąrašai gali būti kitas partinių sistemų europeizacijos etapas.
Galima džiaugtis, kad Lietuvoje rinkimų į Europos Parlamentą kampanija išliko proeuropietiška. Bet nesunku teigti, jog taip atsitiko dėl inertiškumo. Lietuvai dar netenka spręsti rasinių ar multikultūrinių iššūkių. Nors turėtų, nepanašu, kad Lietuvoje iššūkių keltų ir viena didžiausių tarp ES valstybių narių turtinė nelygybė.
Nors pokytis pastebimas, apie atsinaujinimą Lietuvos politiniame lauke kalbėti sunku.
Inertiškumą nesunku sieti su inkrementiškumu. Būtent inkrementiškumo išpažinėjų – ELP ir SDPA – pozicijos, kaip prieš rinkimus, pavyzdžiui, prognozavo „The Economist“, turėjo susilpnėti Europos Parlamente.
Noras imtis permainų – ne tik radikalios dešinės partijų bruožas. Permainas žada ir E.Macrono partija bei Vokietijos Žaliųjų partija. Lietuvos partijos bus priverstos reaguoti į pokyčius Europos Sąjungoje, kuriai išbandymų metas dar nesibaigė.
Pavyzdžiui, JAV Maršalo fondo analitikas Janas Techau pateikia hipotetinį scenarijų, kuriuo ES projektuojama kaip pakankamai darniai veikianti regioninė galia tik 2040 m. (kartu su iš naujo prisijungusia Jungtine Karalyste). Tai įvyksta po Rusijos išpuolio prieš Baltijos šalis, dar vienos euro krizės ir migrantų antplūdžio.
Lietuvos partijos, atrodytų, turi tinkamas sąlygas pasiruošti potencialiam nacionalistinių nuotaikų iššūkiui, kuris rodosi per sunkus regiono kaimynėms Vengrijai ir Lenkijai. Sėkmingai įgyvendinusi šią užduotį, Lietuva taptų avangardo dalimi. Įvairiaspalvis Europos Parlamentas Lietuvos partijoms turėtų leisti pasisemti idėjų, kaip tai padaryti.
Dr. Ringailė Kuokštytė yra Kauno technologijos universiteto (KTU) Europos instituto direktorė, tarptautinių santykių ekspertė.
