Vargu, ar E.Macronas galėtų būti apibūdintas kaip filosofas, remiantis prancūzų standartais. Mokslo pasaulio atstovų autoritetas pripažįstamas intelektualinės minties lauke, kuris netapatus socialinei ir tuo labiau ne politinei erdvei. Skirtys tarp šių erdvių Prancūzijoje išlieka pakankamai griežtos. Skiriasi ir autoriteto kriterijai.
Be to, artėjant šių metų balandį vykusiems rinkimams į prezidento postą, nusivylusius prancūzus geriau suprato radikalios dešinės kandidatė Marine Le Pen. Ne E.Macronas.
Kita vertus, sunku E.Macroną atsieti nuo liberalios demokratijos ar daugiašališkumo principų. Jam laimėjus antrus iš eilės prezidento rinkimus, užsienio žiniasklaida džiaugėsi jo pergale. Ši buvo skelbiama ne tik kaip E.Macrono asmeninis laimėjimas, bet ir kaip visos Europos Sąjungai, Vakarų sąjungininkų bei liberalios demokratijos pasaulyje pergalė.
Siekiant iššifruoti E.Macrono, atrodytų, sunkiai suprantamą užsienio politiką, verta pripažinti santykio tarp vertybių ir pragmatiškumo sudėtingumą. Prancūzų politologas Frédéricas Charillonas yra pastebėjęs, kad užsienio politika yra reaktyvi, taigi neišvengiamai pragmatiška. Pernelyg principinga laikysena ją paverstų sunkiai įgyvendinama. Tačiau jeigu užsienio politika nesirems vertybėmis, jai trūks nuoseklumo.
Būti nenuosekliam tarptautinėje erdvėje – pernelyg rizikinga. Tai – taikos ir karo, gyvybės ir mirties erdvė. Klaidas gali būti sunku ištaisyti.
E.Macronas neatsisakė, o, priešingai, aktyviai skatino savo šalies įsipareigojimą stiprinant Europos Sąjungą. Jis liko ištikimas Europos projekto kūrėjų, tokių kaip Robertas Schumanas ar Jeanas Monnet, idėjoms.
E.Macronas neatsitiktinai tęsė Prancūzijos įsipareigojimą kovoje prieš teroristų grupuotes Sahelyje. Tai – šalies, kaip atsakingos valstybės, priklausančios JT Saugumo Tarybos išskirtiniam penketui, indėlis užtikrinant tarptautinį saugumą.
2017 metais, praėjus mėnesiui po inauguracijos, E.Macronas sakė, kad Basharas al-Assadas yra Sirijos žmonių, o ne Prancūzijos (ar Vakarų) priešas. Savotiškas bandymas reliatyvizuoti Prancūzijos vertybinę politiką, kaip pastebi politologai Alice Pannier ir Olivier Schmittas, nebuvo sėkmingas. 2018 metų pabaigoje šalyje prasidėję „geltonųjų liemenių“ judėjimai E.Macronui padėjo suprasti principų, kaip bendruomenės telkimo, svarbą. Šalies ginkluotosios pajėgos buvo pripažintos kaip ginančios universalias vertybes, o prancūzai – kaip „išskirtinė tauta“. Prancūzijai buvo grąžinta jos „misionieriška“ dvasia.
Jei E.Macrono užsienio politikoje nuoseklumo, taigi vertybinio pagrindo esama, kaip paaiškinti jo retoriką Rusijos režimo atžvilgiu? Prancūzijos vadovas atrodo norintis, kad Europoje įsivyrautų taika veikiau greičiau, o ne vėliau. Toks taikos siekis netapatus Ukrainos pergalės prieš Rusiją tikslui. Greitai pasiekta taika negarantuotų Ukrainos suverenumo ir teritorinio integralumo. Minėtas siekis prilygsta nuolaidžiavimui agresoriui.
Klaidinga manyti, kad prasidėjęs karas Europoje E.Macronui nerūpi. Ar kad jam nesvarbu, kuri pusė laimės, jei tik bus pasiekta taika. Prancūzijos vadovo pro-europietiškumas nesuvaidintas.
Sunkiai įtikina ir argumentas, jog Prancūziją ir Rusiją sieja privilegijuotas ryšys. Pirmoji importuoja 17 proc. dujų ir 9 proc. naftos iš Europos rytinės kaimynės. Vokietijos atveju rodikliai kyla atitinkamai iki 40 proc. ir 25 proc. E.Macrono balsas skambėjo garsiai, kai pasisakė už embargo taikymą rusų naftai.
Prancūzijos vadovas atrodo norintis, kad Europoje įsivyrautų taika veikiau greičiau, o ne vėliau. Toks taikos siekis netapatus Ukrainos pergalės prieš Rusiją tikslui.
„Londongradu“ pramintas Londonas. Ne Paryžius. Vargu, ar E.Macronas šiandien sieja daug vilčių su Rusijos ekonominiu ir finansiniu potencialu, kuris ateityje leistų tikėtis atnaujinti ir aktyvinti dvišalį bendradarbiavimą šiose srityse. Sumažėjęs ir Rusijos, kaip galimos partnerės daugiašaliuose formatuose ar tarptautinio saugumo klausimais, kredibilumas.
Tačiau E.Macrono retorika stebina mažiau, pasitelkus Prancūzijos, kaip galios, argumentą. Retorika tebėra Paryžiaus galios išraiška. Tai – galia, kurią Prancūzijai po Antrojo pasaulinio karo leido atrasti generolas Charles’is de Gaulle’is precedento neturėjusių geopolitinių įtampų kontekste.
Anot jau minėto O.Schmitto, Paryžius, pats netekęs geopolitinės svarbos, šią netektį kompensavo vystydamas didžiosioms galioms prieinamas priemones – branduolinį ginklą ir karines intervencijas (Afrikos žemyne). Šitos priemonės šaliai suteikė veikimo autonomiją, o kartu ir pagrindą „trečiojo kelio“ – ne įsiliejimo į vieną iš dviejų karinių blokų, o savarankiškesnės užsienio politikos – alternatyvai skelbti.
E.Macronas įsiminęs šias Prancūzijos istorijos pamokas. Jų pamiršti neleido ir šalies užsienio politikos tęstinumas bėgant dešimtmečiams. Taip pat keičiantis vykdomosios valdžios partinei ideologijai. Taigi tikėtina, kad alternatyvių pasiūlymų Prancūzijos prezidento retorikoje bus ir toliau.
Tačiau E.Macrono retorika neturėtų užgožti Paryžiaus užsienio ir saugumo politikos tikslų bei konkrečių veiksmų. Per Šaltąjį karą dalis prancūzų kariuomenės buvo skirta karinėms intervencijoms į buvusių kolonijų teritorijas. Kita kariuomenės dalis buvo ruošiama kariniam pasipriešinimui Sovietų Sąjungai.
Pasibaigus Šaltajam karui, Prancūzija vis aktyviau dalyvavo karinėse operacijose kartu su JAV ir Jungtine Karalyste. 2009 m. Prancūzija sugrįžo į NATO integruotą karinės vadovybės struktūrą. Šis žingsnis, kuriam ruoštasi ilgai, sustiprino JAV ir Europos didžiųjų karinių galių strateginių vizijų bendrumą. Jis pasireiškė glaudžiu bendradarbiavimu tarp Vašingtono ir Paryžiaus Libijoje, Malyje ir Sirijoje. Pastaruoju atveju, kaip teigia A.Pannier, prancūzai su amerikiečiais netgi dalinosi atakų Sirijoje planais – tai dvišaliu pagrindu prieinama „aukščiausio lygio“ slapta informacija.
E.Macrono retorika neturėtų užkirsti kelio kuo glaudesnio konkretaus bendradarbiavimo su Prancūzija siekiui.
