Daugelis mano, kad Lietuvos narystė Europos Sąjungoje sulygino mūsų teises keliauti su tomis, kuriomis naudojasi Vakarų europiečiai. Deja, taip nėra.
Štai, pavyzdžiui, Jungtiniams Arabų Emyratams vis dar esame Rytų europiečiai. Vokietis, anglas ar belgas į juos gali vykti be vizos, o lietuvis – ne. Dar daugiau – šios valstybės vizą gauti sudėtinga ir brangu, nebent skrendi tranzitu su šios šalies avialinijomis ir atitinki tam tikras papildomas sąlygas.
Panaši situacija su Kataru. Vizą į šią šalį nuo praėjusiųjų metų oro uoste jau gali įsigyti ir lenkai. Iš Varšuvos pradėjus skraidyti Kataro oro linijoms, lenkams tapo itin patogu – interneto forumuose jie jau dalijasi įspūdžiais iš egzotiškojo Dohos turgaus. Lietuviai, kurie taip pat mielai naudojasi šiomis avialinijomis, priversti miegoti Dohos oro uoste, nes Kataro vizą jie gali gauti tik iš anksto, sunkiai ir brangiai...
„Jungtiniams Arabų Emyratams vis dar esame Rytų europiečiai. Vokietis, anglas ar belgas į juos gali vykti be vizos, o lietuvis – ne.“
Panašius neatitikimus turėtų spręsti mūsų Užsienio reikalų ministerija. Ji turi būti suinteresuota, kad lietuviai galėtų paprasčiau keliauti po pasaulį. Deja, reikia pripažinti, kad jos klerkai nepakankamai stengiasi šioje srityje. Per pastaruosius porą metų sutarta tik dėl bevizio režimo su Kirgizija ir išplėsto bevizio tranzito per Kiniją (apie kurį, beje, Lietuvoje nėra pakankamai informuojama net ir Kinijos ambasadoje). Gerai... bet mažai.
Prieš keletą metų viename renginyje turėjau progą asmeniškai papasakoti mūsų dabar jau buvusiam užsienio reikalų ministrui apie nenormalią padėtį su Tunisu, į kurį lietuviai gali vykti be vizos „tik su organizuota turistų grupe“. Suprask – jei agentūroje nusiperki „paketą“, būsi įleistas be vizos, o jei perki bilietus atskirai ir nori pakeliauti po šalį – ne. Apie tai išgirdęs mūsų ministras prisipažino šios situacijos nežinojęs. Jis pažadėjo dar tą pačią savaitę susitikęs su Tuniso užsienio reikalų ministerijos atstovais aptarti padėtį ir pasistengti ją ištaisyti. Stengėsi ar ne, nežinau, bet padėtis nepasikeitusi iki šiol.
Kitas atvejis. Prieš šešerius metus svarsčiau galimybę nuvykti į Fidžį. Internete perskaičiau: „Daugumos Europos šalių piliečiai į šalį gali vykti be vizos, išskyrus Lietuvos piliečius“. Gražu, ar ne? Latviai, estai, lenkai, net rusai ir ukrainiečiai gali, tik aštriadančiai lietuviai – ne... Tuomet ten nenuvykau, o šiandien pažiūrėjau dar kartą – gal padėtis pasikeitusi? Deja, ne. Lygiai tas pats.
Tikėtina, jog pakeisti padėtį pakaktų pasirašyti ir nusiųsti keletą dokumentų. Bet... kam gi mūsų ministerijoje rūpi tas Fidžis? O jei rūpi man, keliautojui, – tik mano problema...
„Kam mūsų ministerijoje rūpi tas Fidžis? O jei rūpi man, keliautojui, – tik mano problema...“
Man rūpi ne tik Fidžis. Rūpi ir Etiopija – itin senos ir turtingos kultūros šalis. Jos vizą Vakarų europiečiai gali lengvai gauti Adis Abebos oro uoste. Tuo tarpu lietuviai privalo ją gauti iš anksto – o kadangi ambasados netoliese nėra, vienintelis būdas – permokėti kelionių agentūrai... Panaši padėtis ir su Senegalu, taip pat su gerokai svarbesnėmis šalimis – Indija ir Pietų Afrikos Respublika.
XXI amžiaus realybė tokia, kad žmonės keliauja vis daugiau, toliau ir egzotiškiau. Ir laisviau... Kažkodėl su Lotynų Amerika pavyko viską sutvarkyti puikiai – ji visa mums bevizė. Bet ir be egzotikos problemų netrūksta. Imkime tą pačią Rusiją, kuri iš savarankiškų keliautojų reikalauja registruotų iškvietimų, draudimo, registracijos ir panašių biurokratinių nesąmonių. Sunku su ja susiderėti? Galbūt. Tuomet pradėkite nuo Kataro ir Fidžio...
