Metinė prenumerata tik 6,99 Eur. Juodai geras pasiūlymas
Išbandyti

Rolandas Mikulskas: Operacija „y“ Lietuvių kalbos institute

Provincialioje Lietuvoje tradiciškai yra dvi neliečiamųjų kastos − kunigai ir lituanistai. Taip yra todėl, jog manoma, kad šios dvi grupės visuomenėje atlieka ypatingą misiją: vieni užtikrina tautos ryšį su Dievu, kiti kuria ir puoselėja tos tautos tapatumą.
Rolandas Mikulskas
Rolandas Mikulskas / Asmeninio albumo nuotr.

I. Išskirtiniai piliečiai

Neliečiamieji ne indiškąja prasme, o ta prasme, jog kad ir ką jie blogo (kartais) bepadarytų, vis tiek jie bus išteisinti ir pateisinti, jeigu ne Vyskupų konferencijos ir Prezidentūros, tai vietos davatkų ir paprastų lietuvių kalbos mokytojų ar šiaip tautiško sentimento puoselėtojų.

Todėl pas mus, kaip kokioj praėjusio amžiaus Airijoje, kunigai pagal apibrėžimą negali būti jaunuolių tvirkintojai, lošėjai ar girtuokliai. Atitinkamai ir lituanistams dovanojamas didesnis, nei kitų profesijų atstovams, visuomenės pasitikėjimo kreditas. Ypač jeigu jie viešai rodo savo šventą triūsą lietuvybės tvirtinimo dirvonuose.

Tuomet visuomenė užmerkia akis prieš mažas ir žmogiškai atleistinas lituanistų nuodėmes. Tuomet Valstybinio lietuvių kalbos instituto (LKI) direktorė, vyriausioji tautos lituanistė, gali pusę metų savo pavaldiniams (irgi lituanistams, tik žemesnio rango) nemokėti algų − šis faktas visai netrikdo Vyriausybės, kuri oficialiai yra to instituto steigėja, vadovo.

Pagal apibrėžimą vyriausia tautos lituanistė gali sau leisti daug ką: ji gali skelbti iš anksto sutartą konkursą pasaulyje pripažintam profesoriui, jeigu siekia jį pašalinti iš savo valdų, arba, naudodamasi įstatymo neva suteikta diskrecijos teise, to paties rezultato ji gali pasiekti ir eilinio konkurso nepaskelbdama − Lietuvos teisėjų, valstybės kontrolierių bei darbo inspektorių tai netrikdo.

Kaip jų netrikdo ir faktas, kad šioje iškiliausioje lituanistų citadelėje daugiau nei dešimt metų dirbama be darbo sutarčių.

Švietimo ir mokslo ministerijos vadovų netrikdo, kai jų kuruojamo instituto direktorė jiems prisipažįsta nesuvaldžiusi įstaigos biudžeto ir padariusi pusės milijono litų algų fondo deficitą.

Peikti savo paties keistomis aplinkybėmis (apie jas vėliau) paskirtą švaistūnę Darbo partijos ministrui reikštų prisipažinti padarius klaidingą pasirinkimą. O jeigu dar pasirinkti negalėjai, jeigu teko su pačia Prezidentūra daryti politinį sandėrį. Tad ministerija meta gelbėjimosi ratą direktorei: palaimina vidinės pertvarkos planą, kuris leis iš Lietuvių kalbos instituto be teisinių keblumų atleisti dalį darbuotojų ir taip atkurti jo biudžeto balansą.

Ir Prezidentūra lituanistus ypač globoja ir gerbia bei palaiko jų dar konservatorių valdymo laikotarpiu įtvirtintos lituanistinės plėtros ideologijos iniciatyvas, turinčias pateisinti tautinio mokslo koncepciją. Nes savo kilme lingvistinėje tautoje neabejojama, jog pilietinę visuomenę galima kurti ir tvirtinti tik lietuvybės pagrindu.

Na nebent dar Karo akademijoje paruošti patriotizmo mokytojai lietuviškam tapatumui galėtų suteikti kariškąjį (soldafoniškąjį) komponentą.

Politinės tautos sąvoka lietuvybės puoselėtojams yra svetima, nes tuomet tektų priimti tarptautinę Europos dimensiją ir istorinę (valstybės istorinio tęstinumo) dimensiją. Bet Europos vertybės jiems regisi pernelyg supuvusios mūsų baltiškajam tyrumui, o mūsų valstybės istorija gausi nuopuolių ir pralaimėjimų, kurių nesinori prisiminti.

Politinės tautos sąvoka lietuvybės puoselėtojams yra svetima, nes tuomet tektų priimti tarptautinę Europos dimensiją, ir istorinę (valstybės istorinio tęstinumo) dimensiją. Bet Europos vertybės jiems regisi pernelyg supuvusios mūsų baltiškajam tyrumui, o mūsų valstybės istorija gausi nuopuolių ir pralaimėjimų, kurių nesinori prisiminti.

Lietuvių kalbos mokytoja V.Būdienė, Prezidentei patarinėjusi mokslo ir švietimo klausimais, o antrojoje kadencijoje pakylėta iki vyriausiųjų prezidentės patarėjų, prieš dvejus metus yra atvirai išsakiusi pageidavimą, „kad lituanistikos prioritetas turėtų būti įtvirtintas svarbiausiuose valstybės dokumentuose“, ir svajonę, „kad dėmesys Lituanistikai būtų ne tik valstybės rūpestis, bet ir visuomeninis judėjimas, panašiai kaip „Baltųjų pirštinių“ akcija per rinkimus“.

Matyt, konservatoriams patarnaujantys T.Langaičio baltųjų pirštinių „chunveibinai“ patarėjai padarė didelį įspūdį, ir ji įsisvajojo, kad panašiai ir baltapirštiniai kalbos daržo puoselėtojai galėtų iš jo išravėti nepriklausomybės laikotarpiu gausiai pridygusius anglicizmus.

Baltųjų pirštinių simbolika, žinoma, paveiki, bet istoriškai baltų pirštų simbolika turi ir kitų konotacijų: nacių konclagerių patikros punktuose atvarytą naują žydų partiją esesininkai pasitikdavo irgi mūvėdami baltomis pirštinėmis, kad „nešvariosios rasės“ atstovai gautų pirmąją pažeminimo pamoką.

Kai prezidentūra yra taip susirūpinusi lituanistine plėtra, tai gali pro pirštus žiūrėti į jų lyderių bei ideologų neskanius akibrokštus viešumoje. Tuomet „lituanistinio istorinio naratyvo“ konstruktorius, garsus visuomenininkas D.Kuolys gali saugiai Daukanto aikštėje rengti kreidelių akcijas, o jo bendražygė lituanistikos baruose J.Zabarskaitė iš savo kieta ranka valdomo Lietuvių kalbos instituto į tą pagrindinę Lietuvos aikštę violetiniam svingui gali atsivesti visą būrį savo pavaldinių.

Prezidentės patarėja V.Būdienė reiškė susirūpinimą, kad kalbos, literatūros, istorijos ir kultūros tyrimai, atliekami keturiuose valstybiniuose lituanistiniuose institutuose, yra pernelyg fragmentuoti ir susiskaidę.

Toks prezidentės patarėjos susirūpinimas buvo gerokai perdėtas. Jau tada į konservatorių rankas, regis, negrįžtamai buvo perduota įtakinga prie Seimo veikianti Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisija, kuruojanti valstybei simboliškai svarbių datų minėjimą ir finansavimą. Prie Vyriausybės ėmė veikti ir premjero A.Kubiliaus vadovaujama Lituanistikos plėtros komisija, kuri netrukus humanitarinių mokslų ilgalaikės strateginės plėtros gaires 2012−2020 metams iš viršaus nuleido net Lietuvos mokslo tarybai (LMT).

Gairių rengėjų teigiama, jog šis „plėtros krypčių dokumentas neriboja temų pasirinkimo, tačiau aiškiai nurodo principus, pagal kuriuos bus atrenkami lituanistikos tyrimų projektai.

Nevykęs tautinio mokslo eksperimentas lietuvių kalbotyrą, po nepriklausomybės atgavimo dar reiškusią teorinio atsinaujinimo aspiracijų, galutinai atitvėrė nuo pasaulinės lingvistinės minties raidos.

Nevykęs tautinio mokslo eksperimentas lietuvių kalbotyrą, po nepriklausomybės atgavimo dar reiškusią teorinio atsinaujinimo aspiracijų, galutinai atitvėrė nuo pasaulinės lingvistinės minties raidos.

Vidinę perspektyvą pasirinkusiems lietuvių kalbininkams užsienio lingvistų darbotvarkėje sprendžiamos problemos atrodo svetimos ir nesvarbios.

Jeigu chirurgas savo giminaitį operuotų kitaip negu svetimą pacientą, jis greitai būtų diskvalifikuotas, bet kalbą tinkamai gali tirti tik ją mylintis gimtakalbis ir tik namudiniais įrankiais.

Lietuvos humanitarai iš lituanistinės ideologijos žavesių dar neatsipeikėjo. Daug kam dar atrodo įmanoma tarpusavyje suderinti tautinio tapatumo tvirtinimo misiją, tarnystę politinei konjunktūrai ir tyrimų objektyvumą.

Ir šiltose Mokslo akademijos sinekūrose ramiai dienas leidžiančių vyresniosios kartos baltistų jau nebetrikdo, kai jų mokintinė Lietuvos užsienio reikalų ministerijos palaimintoje mokslinėje kelionėje į Kaliningrado provincijos universitetą, „chalujiškai“ įsiteikdama vietos mokslininkams, ten įsteigtus lietuvių kalbos kursus vadina Karaliaučiaus universitete XVIII a. veikusio garsaus Lietuvių kalbos seminaro tąsa.

Vyresniosios kartos baltistų jau nebetrikdo, kai jų mokintinė Lietuvos užsienio reikalų ministerijos palaimintoje mokslinėje kelionėje į Kaliningrado provincijos universitetą, „chalujiškai“ įsiteikdama vietos mokslininkams, ten įsteigtus lietuvių kalbos kursus vadina Karaliaučiaus universitete XVIII a. veikusio garsaus Lietuvių kalbos seminaro tąsa.

Tuomet jau ir Kaliningrado I.Kanto universitetas yra Karaliaučiaus Alberto universiteto tąsa. O kai žinomas tautinio naratyvo konstruktorius savo rašinyje apie K.Donelaitį paskelbia, jog poeto iškeltas lietuvių būrų „viežlybumas“ yra prilygintinas romėniškoms dorybėms (virtutes) („vyžos siejamos su senosiomis lietuvių dorybėmis, jų kilnumu − „viežlybumu““), o konservatyvaus liuteroniškojo Karaliaučiaus universiteto auklėtinis liuteronų kunigas vadinamas Apšvietos žmogumi (nors ir besiginčijančiu su pagrindine Apšvietos idėja „pažangos mitu“), niekas nusišnekėjimo čia jau nebeįžvelgia, atvirkščiai, kolegos ploja katučių.

II. Peticija

Kai savo gražiu atvaizdu įpranti gėrėtis savo paties susikurtų veidrodžių karalystėje, gerokai nustembi sužinojęs, kad kaimynai regi visai kitokį tavo vaizdą. Kai ką net ištinka šokas, netrukus ir pyktis − tai užsienio agentų („kosmopolitų“) šmeižtas, kokią teisę svetimi turi kištis į lietuvių tautos vidaus reikalus!

Beveik prieš metus, 2013 m. gruodžio 3 d., trisdešimt penki pasaulyje žinomo užsienio lingvistai, dirbantys garsiuose Europos ir Amerikos lingvistinių tyrimų centruose, peticija kreipėsi į švietimo ir mokslo ministrą D.Pavalkį ir į visas kitas Lietuvos valdžios institucijas dėl susiklosčiusios kritinės padėties Valstybiniame Lietuvių kalbos institute.

Kadangi Peticijos iniciatoriai sulaukė keistos reakcijos ir veiksmų pirmiausiai iš Instituto administracijos, o ne iš tiesioginių adresatų, jie netrukus, gruodžio 6 d., paskelbė Peticijos tekstą su lietuvišku prierašu.

„Mums, baltų kalbų tyrimams neabejingiems užsienio lingvistams, vienaip ar kitaip tenka bendradarbiauti su Lietuvių kalbos institutu. Mums kelia susirūpinimą pastaraisiais metais pastebimai smukęs fundamentinių tyrimų lygis kadaise buvusiame žymiausiame lietuvių kalbos tyrimų centre.

Mums regisi, kad dėl to kalta tiek Instituto vadovybės palaikoma į atsitvėrimą nuo pasaulinės lingvistikos nukreipta kalbos mokslo politika, tiek ir čia diegiamos mokslo įstaigai nederančios vadybos praktikos, kurių rezultatas − mokslo raidai itin nepalanki baimės ir suvaržymo atmosfera Instituto mokslininkų bendruomenėje, apie kurią mes pastaraisiais metais tolydžio girdime bendraudami su lietuvių kolegomis konferencijose, skaitydami lietuvišką spaudą arba sužinome kitais būdais.

Apie šiuos ir kitus negerus dalykus minime savo Peticijoje, kurios pirmasis tikslas, suprantama, ne pateikti išsamią mokslo padėties Institute analizę, bet atkreipti aukščiausios Lietuvos politinės valdžios dėmesį į jau ir iš toli pastebimus sisteminius mokslo politikos iškraipymus aukščiausią, valstybinį, statusą turinčiame mokslo tyrimo institute, kurie šią įstaigą pastaruoju metu sparčiai veda į degradavimą ir tarptautinę izoliaciją“, rašo peticijos autoriai.

Instituto mokslininkų publikacijų beveik nematyti pripažintuose recenzuojamuose (peer-review) lingvistikos žurnaluose, jie yra reti svečiai ir tarptautinėse lingvistų konferencijose; antra, Instituto veikla yra visiškai atitrūkusi nuo užsienyje vykdomų lingvistinių tyrimų.

Peticijos tekste rašoma, kad pastaraisiais metais kalbos mokslo lygis Lietuvių kalbos institute pastebimai krito: pirmiausia Instituto mokslininkų publikacijų beveik nematyti pripažintuose recenzuojamuose (peer-review) lingvistikos žurnaluose, jie yra reti svečiai ir tarptautinėse lingvistų konferencijose; antra, Instituto veikla yra visiškai atitrūkusi nuo užsienyje vykdomų lingvistinių tyrimų dienotvarkės; trečia, Instituto administracijos veiksmai yra nukreipti prieš tuos, kurie mėgina lietuvių kalbos tyrimus priartinti prie tarptautinių standartų.

Minimas atvejis, kai prof. A.Holvoetas, Institute daugiau kaip dešimt metų sėkmingai vadovavęs Gramatikos skyriui, ir dėjęs daug pastangų siekdamas teoriškai atnaujinti lietuvių kalbos gramatikos tyrimus, keistomis aplinkybėmis (nesąžiningai suorganizuoto konkurso keliu) prieš keletą metų buvo pašalintas iš Instituto.

Jo vadovautų darbų Gramatikos skyriuje neperėmė joks kitas adekvačių kompetencijų mokslininkas, tyrimų lygis jame netrukus smuko. Konkursą laimėjusi doc. J.Gelumbeckaitė, kurios tyrimų sritis yra ne gramatika, o senieji raštai, nė neketino perimti vadovavimo Gramatikos skyriui: iškart po konkurso, atlikusi savo darbą, išdūmė atgal į Vokietiją, kur gyvena su šeima.

Negana to, ne vienas aukščiausio rango Europos mokslininkas patiria didelių sunkumų norėdamas pasinaudoti Lietuvių kalbos instituto fonduose saugoma tarmių ar senųjų raštų medžiaga. Lietuvoje gerai žinomas slavistikos profesorius B.Wiemeris iš Mainco, pasirodo, nuo 2010 metų niekaip negali patekti į Instituto fondus net tarpininkaujamas Vokietijos ambasadoriaus.

Tai negirdėta mokslinio nebendradarbiavimo praktika ES valstybėje! Antra, faktas, kad Lietuvių kalbos institutas net neatitinka Europos mokslo įstaigos standarto, Peticijos autorių siejamas tiek su į tarptautinį izoliavimąsi nukreipta mokslo politika šioje įstaigoje, tiek ir su jos direktorės vadovavimo praktika: Instituto finansai tvarkomi neskaidriai, kasmet po keletą mėnesių vėluojantys darbuotojų atlyginimai, direkcija darbuotojams neteikia svarbios informacijos, pavyzdžiui, dėl konkurso į laisvus etatus, kitą nuomonę dėl mokslo politikos ir mokslo administravimo turintys ir to nebijantys pasakyti Institute persekiojami ir baudžiami.

Todėl kelia nuostabą faktas, kad už visa tai didžia dalimi atsakinga direktorė doc. J.Zabarskaitė švietimo ir mokslo ministro organizuoto konkurso keliu skiriama vadovauti Institutui trečiai kadencijai, nors tai, beje, prieštarauja Mokslo ir studijų įstatymui.

Formalų Švietimo ir mokslo viceministrės S.Kauzonienės atsakymą vienas iš Peticijos iniciatorių gavo tik po gero pusmečio. Atsakyme rašoma, jog ministerija gauto rašto nelaiko peticija, o dėl jame minimų finansinių, darbo įstatymo, akademinės etikos pažeidimų siūloma kreiptis į atitinkamas Lietuvos institucijas.

Netrukus po Peticijos įteikimo (matyt, kaip jau ne kartą yra nutikę, kai prezidentės patarėjos paspaudžia ne tą kompiuterio klavišą) jos signatarams nutekėjo minėtos prezidentės patarėjos V.Būdienės „užklausimas“ LKI direkcijai, kuris prasideda žodžiais: „Prezidentės vardu gauta Peticija dėl Lietuvių kalbos instituto, kurią pasirašė įvairių šalių akademinių institucijų kalbininkai. Manytume, kad finansinės atsiskaitomybės, direktoriaus rinkimo, darbuotojų įdarbinimo klausimai yra išimtinai Lietuvos mokslo administravimo vidaus politikos klausimai.“

Kadangi šį užklausimą patarėja paviešino ir kitiems Peticijos adresatams, tai neatmestina, jog taip neoficialiai iš Prezidentūros jiems buvo pasiųstas signalas, kaip derėtų į šį dokumentą žiūrėti, prieš pradedant oficialų jo nagrinėjimą.

Labiausiai suglumino ir papiktino aukščiausios Lietuvos valdžios institucijos nuostata, jog Europos Sąjungos valstybėje praktikuojami mokslo politikos ir administravimo iškraipymai laikomi tos valstybės vidaus reikalu.

Peticijos signatarus, kuriems mokslo tarptautiškumas yra nekvestionuojamas dalykas, labiausiai suglumino ir papiktino aukščiausios Lietuvos valdžios institucijos nuostata, jog Europos Sąjungos valstybėje praktikuojami mokslo politikos ir administravimo iškraipymai laikomi tos valstybės vidaus reikalu, suprask, užsieniečiai tenesikiša.

Netrukus instituto administracijos vardu prof. Sergėjus Temčinas, Lietuvių kalbos institute iš direktorės malonės užsiimantis bažnytine... slavų knygotyra (sic!), kreipėsi į kiekvieną Peticijos signatarą raštu, kviesdamas „geranoriškai“ atsakyti į jo sudarytos anketos klausimus. Signatarų atsakymai, matyt, turėjo parodyti, kad jie neatsakingai pasirašė dokumentą, dėl kurio punktų neturi jokių konkrečių įrodymų.

Galbūt net buvo tikėtasi, jog atsiras dėl savo poelgio besigailinčių. Neatsirado, bet atkaklusis S.Temčinas neatlyžo: toliau siuntinėjo kvietimus „garbingai prisipažinti“, esą jau kiti prisipažinę neturį konkrečių įrodymų.

LKI mokslo vadovų buvo parengtas ir signatarų afiliacijos universitetų vadovams išsiuntinėtas raštas, kviečiantis juos atitinkamai įvertinti savo pavaldinių elgesį. Toks Instituto vadovų sovietinį mąstymą liudijantis žingsnis sukėlė neregėtą tarptautinį skandalą, nes Vakarų universitetų rektoriai neprivalo atsakyti už savo profesorių viešuosius pasisakymus ir pilietines akcijas.

Tiesa, teisybės dėlei, reikia pasakyti, jog viena Lietuvių kalbos institutui savo dvasia ir darbais itin artimos įstaigos − Lenkijos mokslų akademijos Slavistikos instituto − direktorė pareiškė solidarumą su esą nepagrįstai kaltinama LKI vadovybe. Pastarajai šis faktas vėliau leis meluoti, jog tokių solidarumo pareiškimų buvę ir daugiau.

Nesulaukusi rimtesnės paramos iš Peticijos signatarų bei jų afiliacijų, LKI administracija  paskelbė savo komunikatą, kuriame į tautiečius kreipėsi tokiais žodžiais: „Lietuvių kalbos išlikimu, tyrimu ir puoselėjimu užsiimantis Lietuvių kalbos institutas (LKI) patyrė kruopščiai parengtą tarptautinę ataką… Kyla klausimas, kodėl peticija atsirado kaip tik dabar, Lietuvai pirmininkaujant Europos Sąjungai ir kodėl dauguma dokumentą pasirašiusiųjų yra slavistai arba su lietuvių kalbos tyrimu nesusiję mokslininkai“.

Taigi Lietuvai atsakingu laikotarpiu Lietuvių kalbos institutą atakavo kruopščiai tam pasirengę slavistai (suprask, rusų agentai).

Taigi Lietuvai atsakingu laikotarpiu Lietuvių kalbos institutą atakavo kruopščiai tam pasirengę slavistai (suprask, rusų agentai). Pabaigoje Komunikato, išlaikant visus žanro reikalavimus, grasinama šio „nepasirašyto“ dokumento autoriams ir užsakovams teismais.

Į Komunikate nurodytą Instituto mokslininkų publikacijų skaičių neabejotinai yra įtrauktos ir apvalaus stalo diskusijos Gardino, Minsko ir Kaliningrado universitetuose, kurias direktorė savo CV yra užsirašiusi kaip publikacijas recenzuojamuose (peer-review) leidiniuose; tarp monografijų neabejotinai rasime ir jau nebeaktualių praeities mokslininkų veikalų reprintus; LKI „tarptautiškumą“ turinčių liudyti užsienio mokslinių renginių sąrašą svariai papildo kontaktai su savo kalbos grynumu susirūpinusiais čekų ar vengrų euroskeptikais, ar katalonų separatistais.

Kokias išvadas galėtume padaryti iš visos šios Peticijos istorijos?

Pirmiausia dėl ŠMM vadovų: trečiai kadencijai direktoriauti patyliukais jie skiria savo globotinę, bet štai visai nelauktai į viešumą ištrūksta neskanūs faktai, liudijantys prastą padėtį jos nuvadovautoje mokslo įstaigoje.

Pirmas impulsas viską slėpti po kilimu visai suprantamas, juolab kad ir pats Darbo partijos deleguotasis ministras nejaučia tvirto politinio pagrindo po kojomis.

Prezidentūros meilė lituanistams ir atlaidumas jų prasižengimams ar šiaip kvailiojimams jau buvo aptartas. Gerokai labiau stebina tyla iš Vyriausybės vadovo kanceliarijos, ne tik todėl, kad ši aukščiausia vykdomosios valdžios institucija yra LKI steigėja ir jai turėtų rūpėti dėl prasto šios įstaigos administravimo pašliję jos finansai bei algų po keturis penkis mėnesius negaunantys jos darbuotojai.

Bet švietimo ir pažangos vertybes tradiciškai pabrėžiančiai kairiųjų vyriausybei turėtų rūpėti ir mokslo pažanga jų įsteigtame valstybiniame kalbos tyrimų institute.

Apibendrintai galėtume pasakyti, jog minėta Peticija buvo geriausia, kas LKI vadovus ir jų globėjus aukščiau, krizinėje situacijoje galėjo ištikti. Joje išsakyta kritika galėjo būti perspėjimas atsipeikėti tautinio mokslo kūrėjams. Gausaus būrio pasaulyje garsių lingvistų parodytas išskirtinis dėmesys lietuvių kalbos tyrimų centrui galėjo tapti akstinu keistis, pagaliau ryžtis peržengti provincialaus lituanistinio kaimelio ribas ir savo darbais įsijungti į tarptautinę kalbos tyrimų darbotvarkę. Bet netapo.

III. Pertvarka

Švietimo ir mokslo ministerijoje slapta palaiminamas LKI struktūrinės pertvarkos planas. Pertvarkos rengimo vadžios įteikiamos Instituto direktorei. Pertvarkos rengimui ministerija skiria apvalią sumelę − negi rengėjai dirbs veltui! Pati Instituto mokslininkų bendruomenė apie būsimą pertvarką bei jos motyvus beveik nieko nežino.

Po Lietuvių kalbos instituto paskutinio reorganizavimo 2010 m. į valstybinę mokslo įstaigą mokslininkų susirinkimas joje neteko anksčiau turėtos aukščiausio valdymo organo galios, o jo (dar kol kas) renkama mokslo taryba tapo tik pritariamuoju direktoriaus organu: ta proga į ją sulindo visa direkcija ir jos patikėtiniai.

Žinoma, valstybinio instituto direktorius jau neberenkamas, kaip anksčiau, mokslo tarybos, bet skiriamas švietimo ir mokslo ministro. Išstačius valdžios piramidę LKI, jos bendruomenę apie svarbius pokyčius belieka tik informuoti post factum, tartis ir diskutuoti su mokslo baudžiaunininais nebūtina.

Valstybinio instituto direktorius jau neberenkamas, kaip anksčiau, mokslo tarybos, bet skiriamas švietimo ir mokslo ministro. Išstačius valdžios piramidę LKI, jos bendruomenę apie svarbius pokyčius belieka tik informuoti post factum, tartis ir diskutuoti su mokslo baudžiaunininkais nebūtina.

Taigi, kad šių metų pavasarį buvo sudaryta pertvarkos rengimo grupė, LKI tinklalapyje paskelbiama tik vasaros pabaigoje. Grupės sudėtį galima buvo nuspėti: joje tik Instituto administracijos atstovai (kai kurie su mokslu visai nesusiję) ir kiti direktorės patikėtiniai. Opozicijos šioje įstaigoje nėra, yra tik lietuvybės ir direktorės priešai. Na ir, žinoma, grupėje figūruoja nepakeičiamasis S.Temčinas. Jam buvo numatytas ne idėjų generatoriaus vaidmuo, kaip galėtume tikėtis iš profesoriaus, o grupės prižiūrėtojo pareigos, kad pertvarkininkai nesumanytų nuklysti nuo direktorės numatyto kurso.

Ankstyvą rudenį visuotiniame susirinkime Instituto darbuotojai direktorės buvo supažindinti su struktūrinės pertvarkos motyvais ir kryptimis. Buvo žadėtos diskusijos bendruomenėje, kurių metu esą turėtų išryškėti būsimų mokslo padalinių naujoje struktūroje lyderiai. Bet diskusijų nebuvo. „Lyderiai“ buvo parinkti už uždarų durų. Po mėnesio struktūrinės pertvarkos schemą jau klusniai patvirtino Instituto taryba, kitą dieną su jau įvykusiu faktu buvo supažindinta jo bendruomenė, dar kitą dieną visi gavo tokiais atvejais įprastus įspėjimo apie atleidimą iš darbo lapelius.

Iš darbo netrukus atleido Instituto darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkę. Likusieji šios sąjungos nariai konsultuotis dėl darbuotojų garantijų pertvarkomoje Instituto struktūroje nebuvo kviečiami. Paradoksas, bet tokios ignorancijos profesinė sąjunga sulaukia įstaigoje, kurios steigėja yra Vyriausybė, dabar valdoma socialdemokratų premjero, kuris, regis, programiškai turėtų palaikyti profesines sąjungas.

Patiems darbuotojams individualiai klausti dėl savo darbo garantijų didelio noro nebuvo po to, kai direktorė susirinkime užuominomis davė suprasti, kad tie, kurie gerai atlieka savo pareigas ir mato save pertvarkytame Institute, dėl darbo galį būti ramūs. Na o tie, kurie, abejodami pertvarkos prasmingumu, uždavinės nepatogius klausimus, tokių garantijų neturės.

Atleisti iš darbo, galės džiaugtis tokiais atvejais privalomomis išmokomis. Išmokų dydis, žinoma, priklausys nuo turėtos etato dalies. Čia būtina pridurti, kad dar pavasarį, numatydama įvykių eigą, direktorė šantažo keliu (atseit, prastai dirbate, viso etato nepavešite), beveik visus darbuotojus privertė dalies turėto etato atsisakyti.

Visos LKI struktūrinės pertvarkos rengimo aplinkybės − slaptumas, skuba, diskusijos su bendruomene vengimas ir kt. rodo, jog ji Švietimo ir mokslo ministerijoje buvo palaiminta su vieninteliu tikslu − kad be didesnių teisinių keblumų galima būtų atleisti dalį Instituto darbuotojų ir taip panaikinti per pastaruosius metus susidariusį (padarytą?) pusės milijono algų fondo deficitą.

Bet 2010 m. Lietuvių kalbos institutas jau buvo struktūriškai ir ideologiškai reorganizuotas. Ir tuomet pertvarka buvo sumanyta už uždarų durų, bet ŠMM vadovai bent mėgino šiuo reikalu kalbėtis su mokslininkų bendruomene. Kartu su valstybinio statuso regalijomis Instituto vadovybė noriai prisiėmė ir „valstybės užsakymo“ vykdymo, o veikiau tarnystės politinei konjunktūrai pareigas.

Į tas pareigas įėjo ir emigrantų bendruomenėse įsisteigusių lituanistikos centrų globa, ir kilni piliečių ugdymo lietuvybės pagrindu misija. Šios misijos instrumentu tapo naujai įsteigtos tautinio mokslo krypties − lituanistinės plėtros − ideologija.

Į šio viršmokslio modusą turėjo būti spraudžiami ir visi lietuvių kalbos tyrimo darbai. Netrukus buvo priimta ir atitinkama Lietuvos humanitarų mokslinių darbų ekspertinio vertinimo tvarka. Laikantis nuostatos, kad humanitarai, skirtingai nei gamtos ir tiksliųjų mokslų atstovai, savo darbais pirmiausia turi atlikti tautos ir valstybės pamatų tvirtinimo misiją, o tyrimų objektyvumas ir mokslinės tiesos imperatyvas jiems tėra antraeilis, buvo atsisakyta jų darbus vertinti remiantis tarptautiniais bibliometriniais kriterijais, atseit šie tinką tik gamtos ir tiksliesiems mokslams.

Mat Lietuvoje publikuotas darbas, lituanistinio modalumo aspektu, galįs būti ne mažiau vertas nei publikuotasis užsienyje. Švietėjiškos paskirties darbai taip pat galį būti vertinami neprasčiau už griežtai mokslinius.

Belieka pridurti, kad viena iš šios naujos ideologijos autorių ir stropi įgyvendintoja savo vadovaujamoje mokslo įstaigoje buvo J.Zabarskaitė. Jos iniciatyva Institute atsirado ir savo „misijinę“ veiklą ėmė plėtoti nauji, su kalbos tyrimais nieko bendra neturintys padaliniai ir etatai, be kita ko, suryjantys menką šios įstaigos biudžetą.

Pavyzdžiui, kalbos žaidimų kambarys skambiu pavadinimu „Lituanistikos židinys“. Lituanistinio paveldo saugojimo pretekstu išplėtotas jau nebeaktualių praeities mokslininkų darbų perleidimas. Intensyviai praktikuotas ir vadinamasis mokslinis turizmas − reikia juk aplankyti plačiai po Pasaulį išsibarsčiusias globotines − emigrantų bendruomenes.

Vidinę tyrimų perspektyvą atkakliai diegianti lituanistinės plėtros ideologija kalbos mokslą Lietuvių kalbos institute netruko atvesti į tarptautinę izoliaciją. Per šimtą darbuotojų turinti mokslo įstaigą greitai tapo visai nematoma tarptautinės lingvistikos žemėlapyje. Kad Instituto mokslo darbai pastaraisiais metais tolydžio praranda tarptautinę reikšmę, pripažino ir jos direktorė, visuotiniame darbuotojų susirinkime nurodydama tai kaip vieną iš sumažėjusio jo finansavimo priežasčių, tik nedrįso pripažinti, jog pati tą Institutą prieš ketverius metus nuvedė ne tuo keliu.

Pertvarkytame Institute nebus anksčiau jame atliekamų darbų pagrindą sudariusių padalinių, pavyzdžiui, Leksikografijos centro ir Gramatikos skyriaus. Visuose užsienio lingvistikos centruose struktūrinių tyrimų branduolį sudarantys gramatikai pas mus pavedami bendrinės kalbos puoselėtojų globai − jų prižiūrimi galės rašyti mokyklines gramatikas ir ad nauseam tobulinti rašybos bei skyrybos taisykles.

Lietuvių kalbos institute atsiras tokios niekur pasaulyje negirdėtos kalbos mokslo disciplinos, kaip ekonominė lingvistika ir paleolingvistika.

Lietuvių kalbos institute atsiras tokios niekur pasaulyje negirdėtos kalbos mokslo disciplinos, kaip ekonominė lingvistika ir paleolingvistika. Mokslinė veikla nuo kitų veiklų skiriasi tuo, kad jos rezultatai iš principo turi būti falsifikuojami: vieni tyrėjai kelia hipotezes ir patvirtina jas faktais, kiti, atradę naujus faktus, tas hipotezes sugriauna arba performuluoja.

Taigi mokslinė tiesa pasiekiama tik tam tikrame nuolatinės kritikos kontekste. Kai susikuri niekam negirdėtų mokslų užuovėjas, jokie piktavaliai kritikai negalės tavo veiklos rezultatų nei verifikuoti, nei falsifikuoti.

Pertvarkytame Institute tebebus plėtojama jo direktorei brangi lituanistinės misijos veikla, tik ji bus dabar paslėpta viename dideliame nemoksliniame skyriuje. Galime būti beveik tikri, jog neilgai trukus ši įstaiga vėl atsidurs finansinėje duobėje.

Nieko stebėtino, kad įtakingasis pertvarkos grupės narys S.Temčinas naujoje struktūroje atsiriekė savo veiklai net du barus − Lituanikos ir Kalbų kontaktų grupes. Nauji vardai tikriausiai turėtų nušviesti protą klausiantiems (jeigu tokių atsirastų), kaip slavų bažnytinės knygotyros specialistai galėtų prisidėti prie lietuvių kalbos struktūros tyrimų.

Mat ankstesnis pavadinimas − Kalbų ir kultūrų sąveikos skyrius − galėjo piršti mintį, jog tokio profilio darbai labiau tiktų kultūros, o ne kalbos institutui. Veikiausiai tokie slavų ir kitų mažumų kalbomis parašytų „nobažnystės“ knygų sąvadų tyrimai Lietuvių kalbos institute turėtų žymėti titulinės kalbos atstovų pretenziją andai LDK teritorijoje funkcionavusių konfesijų rašytinius pėdsakus laikyti savo kultūrinio paveldo dalimi.

Bet kodėl tuomet pertvarkytame Institute neatsirado vietos tęstiniams protestantiškosios Chilinskio Biblijos tyrimams? Pastarasis tekstas bent jau parašytas lietuvių kalba ir neabejotinai yra vienas iš svarbiausių jos raidos tyrimo šaltinių.

IV. Pasvarstymai dėl ateities

Lituanistikos ir lituanistų mistifikacijos problema savaime išsispręstų, jeigu mes Lietuvoje turėtume normalų kalbos mokslą, kitaip sakant, lingvistiką.

Dėl istorinių aplinkybių kalbos mokslas Lietuvos universitetuose ir kitose mokslo įstaigose tebėra sudėtinė ir neatskiriama neapibrėžtos humanitarikos srities – filologijos – dalis. Baltistika, kurios pasiekimais bet kuria proga Lietuvoje didžiuojamasi, iš esmės yra orientuota į kalbos istorijos tyrimus: žodžių etimologijas, senųjų raštų tekstologiją − ją tebemaitina XIX a. „etnogenetinės“ aspiracijos.

Nors žinomų Lietuvos baltistų pasiekimai kalbos mokslui yra reikšmingi, tačiau patys bendriausi baltistikos mokslo motyvai tebėra nekalbotyriniai: istoriniais ar tarmių tyrimais pirmiausia siekiama patvirtinti įvairias baltų genčių kilmės hipotezes, tų genčių gyventų teritorijų ribas ir pan.

Ta linkme baltistikos tyrimus kreipia ir dabar įsigalėjusi lituanistinės plėtros ideologija. Būtent sinkretinis baltistikos pobūdis didžia dalimi ir lemia, kad jos atradimais savais tikslais neretai manipuliuoja įvairūs tautinio tapatumo korta žaidžiantys veikėjai, nevengiantys bet kuria proga didžiuotis baltų kalbų indoeuropietiška senove bei buvusiu baltų genčių gyventų teritorijų platumu.

Dabarties kalbos mokslas gyvybės semiasi iš tipologinio kalbų tyrimo, kuriam ir senosios (senųjų civilizacijų), ir naujosios (vadinamosios kreolinės, pidgin) ar civilizacijos mažiau paliestų genčių kalbos yra vienodai vertingos.

Lietuvoje tebesigėrima savo kalbos indoeuropietiška senove. Lietuvos baltistų negebėjimas teoriškai ir metodologiškai atsinaujinti lėmė, kad pastaruoju metu rimtesni baltistikos darbai parašomi ne lietuvių.

Toks požiūris leidžia lingvistams išvengti vadinamųjų genetinių nuokrypių tiriant kalbas arba etnografinių nuokrypių tiriant tarmes, menkinančių tyrimų rezultatus.

Lietuvoje tebesigėrima savo kalbos indoeuropietiška senove. Lietuvos baltistų negebėjimas teoriškai ir metodologiškai atsinaujinti lėmė, kad pastaruoju metu rimtesni baltistikos darbai parašomi ne lietuvių.

Ne ką geresnė ir dabartinės lietuvių kalbos tyrimų padėtis: pagrindiniuose akademiniuose lietuvių kalbos gramatinės sistemos aprašuose, laikantis jablonskinės tradicijos, kalbos faktai interpretuojami iš „vidinės“ (gimtakalbio) perspektyvos, jų pateikimas orientuotas į kalbos praktikos ir mokyklos poreikius.

Tokiomis aplinkybėmis kalbos norminimas ir kita preskriptyvinė įvairaus plauko kalbos mokovų praktika tapo beveik neatskiriama lietuviškojo kalbos mokslo dalimi ir neginčijama vertybe. Pavyzdžiui, preskriptyvizmo nuodėmė yra būdinga net lietuvių tarmių žodynams, nors tarmėse skoliniai ir nenorminės formos yra savo vietoje.

Kalbinį purizmą maitina iš XIX a. nacionalinio išsivadavimo sąjūdžių paveldėta tautos, kaip viena kalba kalbančiųjų bendrijos, samprata, kuri darniai papildo kitus žinomus nacionalizmo ideologijos postulatus – tautos, kaip vieno kraujo žmonių bendrijos, ir tautos, kaip vienos žemės gyventojų, sampratas.

Nekritiškai iš ankstesnės epochos perimta ir todėl dažniausiai pasąmonės lygmeniu veikianti „lingvistinės tautos“ samprata jos turėtojus verčia įtariai žiūrėti į pokyčius, neišvengiamai gimtojoje kalboje atsirandančius dėl šiuolaikinės visuomenės dinamiškos socialinės raidos bei intensyvesnių nei anksčiau tarptautinių kontaktų: kalbos inovacijos tuomet natūraliai siejamos su „tautinės savasties“ praradimu ir vertinamos neigiamai. Šias implicitines tautiečių nuostatas vėlgi savais tikslais išnaudoja lietuviško tapatumo korta žaidžiantys politikai.

Lietuvių kalbos mokslo pagrindinė bėda − jos polinkis į uždarumą ir milžiniškas atsilikimas nuo lingvstinės minties raidos užsienyje − dabar, kai jau ketvirtį amžiaus gyvename nepriklausomoje Lietuvoje, negali būti teisinamas sovietmečiu egzistavusios geležinės uždangos nuo Vakarų pasaulio argumentu.

Moderni lingvistika savo teorijomis ir metodais niekuo nenusileidžia tiksliesiems mokslams, kurių atstovai, prie Lietuvos matomumo pasaulyje, vadinasi, ir prie lietuvių tapatybės kūrimo prisideda ne mažiau nei šią misiją mėginantys uzurpuoti visokie tautinio naratyvo konstruktoriai.

Modernios lingvistikos atsiradimas Lietuvoje, ne tik padėtų čionykštį kalbos mokslą ištraukti iš XIX a. romantinių ūkų, jis padėtų išspręsti daugelį visuomenėje pribrendusių praktinių kalbos problemų.

Tik parašę šiuolaikinę gramatiką, galime planuoti ir gramatiškai notuoto lietuvių kalbos tekstyno darbus. Tik įsisavinę šiuolaikinės kognityvinės semantikos teoriją bei metodus, turėsime ir vertėjų taip trokštamus šiuolaikinius žodynus. Tik ištyrę savo lietuviškojo konteksto prototipus bei kognityvinius modelius, galėsime sukurti internetinę paiešką pagreitinančius semantinius tinklus.

Tik išstudijavę konceptualiosios metaforos bei metonimijos ir jų „blendingo“ teorijas, turėsime efektyvius politinio diskurso, reklamos kalbos analizės įrankius.

Tik išstudijavę konceptualiosios metaforos bei metonimijos ir jų „blendingo“ teorijas, turėsime efektyvius politinio diskurso, reklamos kalbos analizės įrankius.

Bet pirmiausia lingvistai be lituanistinio nuokrypio padėtų politikams pagaliau išspręsti kai kurias įsisenėjusias politinės dienotvarkės problemas.

Dėl Rusijos agresijos Ukrainoje padidėjus pavojui kaip niekad tapo aktualu pagerinti santykius su artimiausia mūsų NATO partnere Lenkija.

Jau ne tik iš kairės, bet ir iš dešinės pasigirsta primygtiniai raginimai pagaliau civilizuotai, kaip dera Europos Sąjungos valstybei, sutvarkyti lenkiškų pavardžių ir gatvių pavadinimų užrašus: taip būtų žengtas svarbus žingsnis atkuriant pastaraisiais metais gerokai pašlijusius diplomatinius santykius su kaimynine valstybe.

Atsiliepdami į politines aktualijas, socialdemokratai G.Kirkilas ir I.Šiaulienė  įregistravo įstatymo projektą dėl vardų ir pavardžių rašymo nelietuviškais rašmenimis asmens dokumentuose. Bet, kaip ir galima buvo tikėtis, šio projekto svarstymas strigo klampiuose Seimo debatuose, ir įstatymo priėmimas atidėtas neribotam laikui. Konservatoriaus V.Stundžio alternatyvaus įstatymo projekto ištaros tėra mokslo skraiste pridengtos fobijos, neva lenkiškų rašmenų įvedimas lietuviškuose dokumentuose ir gatvių pavadinimuose kompaktiškai lenkų gyvenamose vietose keltų pavojų net tik mūsų kalbos sistemai, bet ir mūsų valstybės teritoriniam vientisumui.

Regis, tikėdamiesi savo projektui sėkmės, socialdemokratai turėtų ieškoti paramos modernesnius nei XIX a. pab. mokslus išpažįstančių lingvistų tarpe − tokių Lietuvoje jau randasi. Bet ne, kalbamu klausimu jie kreipiasi pagalbos į tuos pačius ekspertus, kaip ir kolegos dešinieji − matyt, jiems šie lituanistai regisi vieninteliai kalbininkai Lietuvoje.

Antai, kai kraštutinių pažiūrų parlamentaras A.Patackas į Seimo salę sukviečia minėtų pažiūrų lituanistus „ginti valstybinę kalbą ir teritorinį vientisumą“, tame forume dalyvauja ir socialdemokratų lyderis A.Butkevičius. Bendra nuotrauka skelbiama tautininkų tinklalapyje.

Tada nėra ko stebėtis, kad socialdemokratų teikiamas įstatymo projektas, kaip karšta bulvė Seimo metamas Konstituciniam Teismui, kuris, neabejodamas, jog pavardžių rašyba dokumentuose yra kalbininkų, o ne jo kompetencijos sritis, meta tą bulvę Valstybinei lietuvių kalbos komisijai, ši pasisemti išminties ir moralinės paramos nubėga pas tuos pačius Lietuvių kalbos instituto lituanistus − ir vėl viskas iš pradžių.

Kitos laikysenos ir atsakymo iš „valstybinį užsakymą“ vykdančių ir politikų norus iš lūpų atspėti mėginančių lituanistų tikėtis ir negalima. Kreipkimės į mūsų kalbininkus ir paklauskime, kokia jų nuomonė šiuo klausimu. „O, kokios, ponai, pageidautumėte?“

 

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kai norai pildosi: laimėk kelionę į Maldyvus keturiems su „Lidl Plus“
Reklama
Kalėdinis „Teleloto“ stebuklas – saulėtas dangus bene kiaurus metus
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos