Komiksuose superherojai figūruoja nuo seno, tačiau noriu atkreipti dėmesį į moters pasirodymą žanre, kuriame dominuoja vyriški personažai bei jų mačizmas. Filmo, kuriame pagrindinė superherojė yra moteris, suteikia vilčių, kad pagaliau atėjo lyčių lygybės amžius.
Šiandieninėje visuomenėje moterys nebenori būti vaizduojamos kaip bejėgės mergaitės, laukiančios kol jas išgelbės princas. Moters, kuri ne tik tobulai valdo išmaniąsias technologijas, bet pasižymi išskirtiniu intelektu, personažas siūlo sektiną elegantiškos ir nepriklausomos moters alternatyvą. Istoriškai tokios vertybės moterims nebuvo priimtinos. Stiprios moters įvaizdis tampa toks populiarus, kad net brolių Grimų sukurtas personažas – nuolankioji Snieguolė – išgyvena fenomenalią transformaciją tiek spaudoje, tiek plačiajame ekrane. Puikus to pavyzdys – filmas „Snieguolė ir medžiotojas“ (Snow White and the Huntsman, 2012).
Moteris superherojė pirmą kartą pasirodė dar Antrojo pasaulinio karo laikais, kai žymus JAV psichologas Williamas Marstonas sukūrė Nuostabiosios moters (angl. Wonder Woman) personažą. Manoma, kad personažą įkvėpė ankstyvųjų feminisčių, tokių kaip Margareta Sanger, idėjos. Pirmą kartą Nuostabioji moteris pasaulį išvydo 1941-ųjų spalį, „All Stars Comics“ (dabar – „DC Comic“) komikse. Pasak W.Marstono, moterys – sąžiningesnės nei vyrai.
Jis rašė: „Nuostabioji moteris yra psichologinė propaganda naujo tipo moterims, kurios, manau, turėtų valdyti pasaulį“. Suprantama, kad kai kuriems ši mintis gali pasirodyti abejotina, tačiau Nuostabioji moteris tikrai skiriasi nuo savo kolegų vyrų. Ji siekia laimėti vadovaudamasi protu, o ne smurtu. Pavyzdžiui, savo priešę Gepardę (angl. Cheetah), ji įveikė sakydama: „Tu gimusi šokti – tavo šokiai gali pritraukti milijonus gerbėjų! Oi, Geparde, kodėl tu nešoki ir nepriverti visų tavęs įsimylėti?“ Geopardę tai įtikino, ji sutiko keliauti į Transformacijos salą, vietą kurioje perauklėjami piktadariai. Nuostabiosios moters personažo sėkmė bei populiarumas neapsiribojo vien tik komiksų puslapiais. Ji tapo populiari ir televizijoje bei kine – tai viena paklausiausių šių laikų moterų superherojų.
Dar vienas superherojės pavyzdys yra Carol Danvers („Marvel Super Heroes“, Nr. 13, 1968 m. kovas), kuri vėliau tapo antgamtinių galių turinčia Ms Marvel 1977-ųjų komikse „Ms Marvel“, išleistame „Marvel Comics“. Per tris dešimtmečius trunkančią veikėjos evoliuciją ji tapo žinoma kaip Binari (angl. Binary), Karo Paukštė (angl. Warbird) ir Kapitonė Marvel. Nepaisant to, kad Ms Marvel reprezentuojamas moteriškumo idealas neišvengia kritikos, Garry Conway savo kurtu personažu siekė įkūnyti modernios moters sąmoningumo ir laisvės siekį. Galiausiai, juk ir priedėlis Ms (pagarbus kreipinys į moterį anglų kalboje – vert. past.) atspindi norą įtvirtinti tokią moters tapatybę, kuri pripažįstama ne tik pagal jos šeimyninę padėtį. Prisimenant kokią įtaką JAV visuomenei padarė antrosios bangos feministės aštuntajame dešimtmetyje, tokio personažo atsiradimas nebeatrodo atsitiktinumas. Neabejotina, kad lemiamu istorijos momentu turėjo atsirasti moteris superherojė.
Nepaisant moteriškų personažų skleidžiamos žinutės, galiausiai jos vis tiek tampa heteroseksualių vyrų libido malonumų tenkintojomis.
Kita populiari moteris veikėja, nors ir ne visiškai superherojė yra Buffy iš serialo „Buffy – vampyrų žudikė“. Likimo pasirinkta kovoti su blogiu, Buffy Summers nori gyventi normalų gyvenimą, tačiau niekada neatsisako savo pašaukimo kovoti su blogiu. Įdomu tai, kad Buffy yra ir tvirta, ir šilta – žmogus ir superžmogus tuo pačiu metu. Personažo kūrėjas Jossas Whedonas teigia, kad „Buffy yra geras pavyzdys visiems, ne tik merginoms, nes tam, kad laimėtų, jai reikia naudotis ir sumanumu, ir jėga. Be to, ji turi gerai mokytis“. Kasdienybės ir paslaptingumo derinys padeda žiūrovėms susitapatinti su superheroje. Jei pažeidžiamumas jas padaro žmogiškas, tai bauginantis šių veikėjų gebėjimas žudyti demonus ar kovoti tarpgalaktiniuose mūšiuose yra tas „superžmogiškumas“, kuris, manoma, pakeitė stereotipinius lyčių vaidmenis.
Ar tikrai taip įvyko? Daugelis kritikų mano, kad moterys superherojės tik sustiprina patriarchato įtvirtintas normas. Nepaisant moteriškų personažų skleidžiamos žinutės, galiausiai jos vis tiek tampa heteroseksualių vyrų libido malonumų tenkintojomis. Tokios kritikos sunku nepaisyti, nes superherojės yra iš tiesų patrauklios. Sunku atsikratyti įspūdžio, kad geidulingumas, o ne neįtikėtina galia yra tai, kas „parduoda“ personažą. Be to, daugelyje istorijų moterys lieka tik antraplanėmis veikėjomis. Jos yra pagrindinį vaidmenį atliekančių vyrų meilės objektai – vaidina, tačiau nedalyvauja vystant siužetą.
Vis dėlto, yra ir išimčių, tokių kaip „Bado žaidynės“ (The Hunger Games, 2012) ar „Pašėlęs Maksas: Įtūžio kelias (Mad Max: Fury Road, 2015). Superherojės ir veiksmo filmų veikėjos tiksliai atspindi tai, kas vadinama postfeministine ambivalencija. Jos palaiko laisvos, šiuolaikiškos, stiprios moters vertybes, tačiau tuo pačiu atitinka hegemoninio grožio standartus, kurie įtvirtina patriarchato normas. Superherojės išsiskiria jausmingumu, bet tuo pačiu ir atsiriboja nuo „moteriškumo“. Šiek tiek vyriška jų išvaizda pabrėžiamas tradicinis patriarchato įsitikinimas, kad moters kūnas nėra pajėgus atlikti didvyriškus darbus.
Superherojės įkvėpia, bet jos taip pat yra kaltinamos už tai, kad jos išduoda moters įgalinimo idealus.
Tačiau šio žanro gerbėjai gina moteris superherojes – jų įtaka jauniems žmonėms didžiulė. Šios srities tyrimai parodė, kad moterys superherojės/veiksmo herojės dažniausiai laikomos metaforomis, kurios simbolizuoja vidutinių, paprastų moterų gebėjimą pasipriešinti patriarchato tvarkai. Knygoje „Tvirtos merginos: moterys karžygės ir nuostabiosios moterys popkultūroje“ (1999), Sherrie Innesas rašo, kad „Kultūroje, kurioje moterys yra dažnai laikomos „natūraliomis“ vyrų aukomis, tvirtos moterys perrašo scenarijų. Kartas nuo karto parodoma, kad jos nugali užpuolikus vyrus – tai tik viliojanti fantazija visuomenėje, kurioje moterys pernelyg dažnai prievartaujamos, užpuolamos bei žudomos“.
Superherojės įkvėpia, bet jos taip pat yra kaltinamos už tai, kad jos išduoda moters įgalinimo idealus. Įdomu tai, kad jos turi didelės įtakos formuojant „stiprios“ moters įvaizdį vyriškoje popkultūroje. Vis dėlto, kyla klausimas, ar moterų įgalinimas reiškia tik vyrų vaidmenų/pozicijų užėmimą? Šiandien, postfeministinėje aplinkoje žodis „įgalinimas“ traktuojamas įvairiai. Atėjo laikas sugriauti žiniasklaidos mitus ir išanalizuoti moterų galių pripažinimo klausimą kasdieniame gyvenime.
Dr. Runa Chakraborty-Paunksnis, Kauno technologijos universitete (KTU) Socialinių, menų ir humanitarinių mokslų fakulteto docentė, dėstanti lyčių studijas.
