Pastarieji Seimo rinkimai parodė, kad naujosios Europos šalių fone, kur liberali demokratija po truputį užleidžia savo pozicijas, Lietuva ir išsišoko, ir suteikė mandatą vakarietiškas vertybes deklaruojančioms partijoms. Ar ir čia Lietuva diktuoja naujas politines madas naujajai Europai?
Lietuva pradėjo diktuoti politines madas nuo savo nepriklausomybės atgavimo 1990 metais. Vieningai ir karštai kovojusi prieš okupaciją bei paskelbusi savo nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos, Lietuva sužavėjo vakarų pasaulį. Lietuvos nepriklausomybė paskatino ir kitas sovietines respublikas sekti Lietuvos pavyzdžiu, nors, teisybės dėlei, reikia pasakyti, kad dauguma jų nedegė noru pasitraukti iš sovietinio tautų kalėjimo.
Lietuva buvo viena iš pirmųjų, kuri išsirinko prezidentą, sugebėjusį poliarizuoti visuomenę. Jis, sugundęs vadinamąją antrąją Lietuvą, buvo išrinktas tam kad nusausintų „Vilniaus pelkę“. Ar kažkur girdėta?
Lietuva taip pat atkreipė į save dėmesį 1992 m., kai po Seimo rinkimų į valdžią sugrąžino buvusią komunistinę nomenklatūrą. Teisybės dėlei reikia pabrėžti, kad ši nomenklatūra buvo su lietuviškomis charakteristikomis, bet vis dėlto, žiūrint iš vakarų pasaulio varpinės, tai buvo sunkai suvokiamas Lietuvos žmonių veiksmas. Deja, dauguma buvusių sovietinių respublikų bei buvusių Varšuvos pakto šalių pakartojo šį Lietuvos rinkėjų – du žingsniai į priekį, vienas atgal – veiksmą ir perrinko buvusios nomenklatūros atstovus, persidažiusius įvairiomis spalvomis, į valdžią.
Lietuva buvo viena iš pirmųjų, kuri išsirinko prezidentą, sugebėjusį poliarizuoti visuomenę. Jis, sugundęs vadinamąją antrąją Lietuvą, buvo išrinktas tam kad nusausintų „Vilniaus pelkę“. Ar kažkur girdėta? Šviesaus atminimo Aurelijus Katkevičius, kuris buvo vienas iš Rolando Pakso prezidentinės kompanijos strategų, viename iš savo paskutinių interviu prisipažino: „Aš dabar labai kikenu iš Donaldo Trumpo visos kampanijos, nes Steve’as Bannonas aiškiai nuo mūsų nusirašinėjo. Aš gi rašiau šituos tekstus: „Pelkė Vilniuje, elitas atplyšęs. Konsoliduokim bazę, visi Lietuvos darbo žmonės, redneckai!“ Prieš šešiolika metų šitie tekstai buvo rašyti“. Reikia taip pat atsiminti, kad Lietuva buvo pirmoji Europos valstybė, kuri sėkmingai pašalino tokį savo prezidentą apkaltos būdu.
Lietuva galimai buvo viena iš pirmųjų šalių Vakarų politinėje padangėje, į kurios parlamentą su didžiuliu trenksmu pateko partija, kurios konspiracinės teorijos koreliuoja su vis didesnį pagreitį įgyjančiu Q Anon judėjimu.
Lietuva taip pat buvo viena iš pirmųjų šalių vakarų politiniame pasaulyje išsirinkusi į valdžią partiją, kurios pagrindą sudarė pramogų pasaulio atstovai; talentingi muzikantai, juokdariai, aktoriai ir šiaip žinomi šou veikėjai. „Su mumis bus linksmiau“ šūkio pagalba Tautos prisikėlimo partija su trenksmu 2008 n. pateko į Seimą, tapo valdančios koalicijos nare ir netgi gavo Seimo pirmininko poziciją. Taip Lietuva „atvėrė“ galimybę ir kitiems Europos juokdariams kurti partijas ir būti išrinktiems į savo šalių parlementus. Keturiasdešimt penktasis Amerikos prezidentas taip pat įlipo į amerikiečių širdis per TV ekranus. JAV Prezidentas netgi besibaigiant jo kadencijai vis dar niekaip negali pamiršti gana aukštų TV šou „Mokinys“ žiūrimumo reitingų.
-
Ruslanas Iržikevičius: Vakarams atėjo laikas „sugrąžinti“ pasiskolintus Rytų europiečius
-
Ruslanas Iržikevičius: Žurnalistai ar pavėžėtojai. Kas ką!
-
Ruslanas Iržikevičius: Gelbėjant eilinį žurnalistą 4-osios pramonės revoliucijos mūšio lauke
-
Ruslanas Iržikevičius: Melioratoriai, informacinio karo dujos ir Lietuva
-
Ruslanas Iržikevičius: Gal mes, pasaulio žmonės, ko nors nesuprantame?
Lietuva galimai buvo viena iš pirmųjų šalių Vakarų politinėje padangėje, į kurios parlamentą su didžiuliu trenksmu pateko partija, kurios konspiracinės teorijos koreliuoja su vis didesnį pagreitį įgyjančiu Q Anon judėjimu. Dar 2012 metais „Drąsos kelio“ partija į Lietuvos parlamentą pateko aukštai nešdama antipedofilijos vėliavą ir kviesdama sunaikinti pedofilų klaną aukštuose valdžios sluoksniuose. Panašų į Q Anon fenomeną Lietuva jau turėjo ir, reikia tikėtis, ši politinė mada Lietuvoje jau praėjo. Per pastaruosius Seimo rinkimus „Drąsos kelio“ partija gavo 1.14% rinkėjų palaikymą ir lygiai nulį mandatų.
Lietuva per savo trumpą nepriklausomybės istoriją sugebėjo pereiti per tokius politinius procesus, kurie vėliau buvo pakartoti kitų regiono šalių: tuo ji sugeba išsiskirti iš kitų. Šiuo metu politinė konjunktūra tokia, kad radikalios dešinosios jėgos aktyviai reiškiasi aplinkinės šalyse, o kai kuriose iš jų šių partijų atstovai užima svarbias pozicijas vyriausybėse. O Lietuvos rinkėjai ką tik išsirinko tokį parlamentą, kuriame daugumą gavo partijos, atstovaujančios centro dešinės politinei krypčiai. Tėvynės sąjunga–Lietuvos krikščionys demokratai (konservatoriai), Liberalų Sąjūdis ir Laisvės partija gavo pakankamai mandatų, kad formuotų naują vyriausybę. Trys jaunos moterys: Ingrida Šimonytė, Viktorija Čmilytė-Nielsen ir Aušrinė Armonaitė atvedė šias tris partijas į pergalę, ir šios trys moterys kitus ketverius metus bus vienos įtakingiausių politikų Lietuvoje. O tuo pačiu moterys kaimyninėse Lenkijoje ir Baltarusijoje organizuoja streikus ir demonstracijas, kad apgintų demokratiją ir žmogaus teises.
Buvęs Lietuvos Vyriausybės vadovas, Europos parlamentaras Andrius Kubilius kitą rytą po rinkimų savo „Facebook“ paskyroje pastebėjo: „Šį rytą Lietuva pasiuntė signalą ir žymiai platesniam pasauliui: demokratijos erozija baigiasi, populizmas nebėra kelias į rinkimų pergales; poreikis atsakingai politikai sugrįžta. Tokį signalą siunčia Lietuvos visuomenė visų pirma Lietuvos politinei bendruomenei, tačiau tai yra vilties signalas ir visai Europai. 2016 metais buvome tarp pirmųjų šalių, kuri neatlaikė populizmo pandemijos, dabar esame tarp pirmųjų, kuri demonstruoja ryškius sveikimo požymius“. Jis netgi dar pridūrė: „Gal net ir XXI amžius tik dabar mums ir prasideda. Lygiai taip, kaip daugelio istorikų yra pripažįstama, kad ir XX amžius (visų pirma, su savo revoliucijomis ir tragedijomis) Europos kontinente prasidėjo ne kalendoriniais 1900-aisiais, o tik 1914-ais metais“.
Nors prabėgo dar labai nedaug laiko nuo rinkimų pabaigos ,pabandykime kad ir paviršutiniškai panagrinėti, ar A.Kubiliaus optimizmas yra pagrįstas ir tvarus. Vis dėlto, pažvelgus į istoriją, Lietuvos rinkėjai dažniau balsuoja už centro kairiąsias partijas. Kaip „Žinių“ radijo laidoje politologė Agnė Ramonaitė teisingai pastebėjo, Lietuvoje Seimo rinkimų formulė labai aiški: nuo 1996 metų parlamento rinkimų dvi Seimo kadencijas formuojamos centro-kairiųjų vyriausybės, vieną kadenciją – centro-dešinųjų vyriausybė. Pagal šią formulę po dviejų centro-kairės kadencijų atėjo eilė centro dešiniesiems. Didysis klausimas, ar tai truks tik vieną kadenciją.
Keli politologai taikliai pastebėjo kad Lietuvoje kairiosios partijos ne visiškai atitinka kairumo kriterijus, kaip ir dešinieji yra ne visiškai dešinieji. Ši tendencija taip pat ryškėja ir kitose Vakarų šalyse. Lietuvos kairieji savo ekonomine politika daugiau ar mažiau atitinka kairumo kriterijus, bet kultūriškai jie labiau dešinėje nei kairėje. Tuo tarpu Lietuvos dešinieji, ypač liberalai, ekonomikoje dešinieji, bet kultūriškai labiau į kairę.
Geras to pavyzdys yra atsinaujinusios Socialdemokratų partijos bėdos ir naujosios liberalios Laisvės partijos sėkmė. Socialdemokratai, dar visai nesenai pagrindinė Lietuvos partija centro kairėje, per pastaruosius rinkimus patyrė vieną skaudžiausių smūgių per savo istoriją. Centro kairės rinkėjai nuo jos nusisuko, nors partija atsinaujino ir tapo vakarietiškos tradicijos centro kairiąja partija. Rinkėjai menkai balsavo už partiją, kurios jaunasis lyderis pasuko partijos vairą į ekonominę ir kultūrinę kairę. O tuos balsus greičiausiai susišlavė Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga. O naujai susikūrusi liberali Laisvės partija savo ekonominiu dešinumu, bet kultūrine kaire sugebėjo pritraukti ne tik didmiesčių rinkėjus. Socialdemokratų partija taip ir nesugebėjo susigrąžinti nors dalies didesnių miestų rinkėjų.
Visgi kaip atsitiko, kad nuo Liberalų Sąjūdžio atskilę dar liberalesni piliečiai sukūrė Laisvės partiją. kuri netikėtai visiems tapo šių rinkimų sensacija? Nuomonės apklausos pranašavo šiai partijai apie 3% rinkėjų palaikymo, o tam, kad patektum į Seimą, reikia perkopti 5%. Laisvės partija propaguoja vertybes, artimesnes didmiesčių gyventojams, pavyzdžiui, psichoaktyvių medžiagų turėjimo be tikslo platinti dekriminalizavimą bei tos pačios lyties partnerystės, suteikiančios šeimos narių teises bei pareigas, įteisinimą. Kai kurie politikos apžvalgininkai pravardžiavo šią partiją didmiesčių jaunimėlio hipsterių planktono partija, kuri gyvuoja tik socialinių tinklų burbuluose.
Galima sakyti, kad šiai partijai padėjo naujumo faktorius. Lietuvoje yra vis dar gana gaji tradicija balsuoti už naujas partijas. Valstiečių ir žaliųjų sąjunga, atsiritusi kaip žalia banga 2016 m. Seimo rinkimuose, buvo, galima sakyti, nauja-sena politinė jėga. Nors ir sena politinė partija, bet niekada nevaldžiusi. Ji tada susišlavė 54 mandatus. 2008 metais panaši naujiena sensacija tapo Tautos prisikėlimo partija, 2004 metais tai buvo Darbo partija ir pan. Nors Laisvės partijos iškilimas ir yra šių rinkimų sensacija, vis dėlto reikia pažymėti, kad ši partija pagal gautų mandatų Seime skaičių yra tiktai penkta ir turi 11 parlamentarų. Tai yra gana mažai, nors formuojant Vyriausybę tai yra jau gana daug.
Nors dar nėra sociologinių tyrimų, bet galbūt Laisvės partija pritraukė ir tuos rinkėjus, kuriems nepatiko kai kurie draudimai, kuriuos inicijavo Valstiečių ir žaliųjų sąjunga. Valstiečiai pelnytai ar nepelnytai gavo draudimų partijos etiketę, na, o Laisvės partija save pateikė kaip pozityvią jėgą, spinduliuojančią teigiama energija. Yra dar keli elementai, kurie galėjo lemti, kad ši partija pateko į Seimą, bet juos turės išsiaiškinti sociologai ir politologai.
Mano manymu, vienas iš svarbesnių faktorių, lėmusių Laisvės partijos sėkmę provincijoje, yra iš emigracijos grįžusiųjų tautiečių balsai. Jau kelis metus didėjantys grįžtančiųjų skaičiai leidžia daryti prielaidą, kad jie grįžta į savo gimtąsias vietas, t.y. ne vien į didmiesčius. Apie tai jau rašiau prieš pusantrų metų.
Yra toks posakis: su kuo gyveni, tokiu ir tampi. Savanoriška mūsų tautiečių „tremtis“ į Vakarų Europą gali būti palyginta su Mozės vedamų žydų klajone po dykumą. Per 38 klaidžiojimo dykumoje metus gimė nauja žydų karta, kuri nematė vergystės. Savanorišką tremtį pasirinkę mūsų tautiečiai, gyvendami Vakarų Europoje, perima Vakarų europiečių mąstymą, vakarietišką gyvenimo būdą, t.y. tampa mažiau post-sovietiniai ir labiau vakarietiški. Daugumai jų šis kultūrinis ir mentalinis pokytis būtų neįmanomas, jei jie būtų pasilikę čia. Tai biblinio masto milžiniškas šuolis į priekį. Tai yra būtent tie žmonės (bent jau jų dauguma), kurie atsivežė savo patirtis ir taip praplėtė kritinę masę vakarietiškai mąstančių piliečių provincijoje skaičių. Galbūt būtent jie balsavo už vakarietiškas vertybes išpažįstančias partijas ir politikus.
Ką tik paskelbtos konservatorių, didžiausios kuriamos valdančiosios koalicijos partijos, Vyriausybės formavimo gairės neleidžia tuo abejoti. Anot konservatorių lyderio Gabrieliaus Landsbergio, naujosios Vyriausybės vidaus ir užsienio politikos bus pagrįstos demokratinėmis vertybėmis, žodžio laisve ir teisės viršenybe.
„Mes aktyviai pasisakysime prieš visus žmogaus teisių ir demokratinių laisvių pažeidimus ir ginsime tuos, kurie kovoja už laisvę visame pasaulyje – nuo Baltarusijos iki Taivano“, – sakė partijos pirmininkas. Tarp principų, kurių Tėvynės sąjunga pasižada visada laikytis, yra žiniasklaidos konstitucinės teisės gauti ir platinti informaciją. „Šie principai, kurių nepakankamą laikymąsi mes esame kritikavę, privalo būti atstatyti, išlaikyti ir ginami būsimos vyriausybės, kuri taip pat turi jų laikytis“, – sakė TS-LKD lyderis G.Landsbergis.
Tikėtina, kad trys partijos formuojančios koaliciją tvirtai laikysis vakarietiškos demokratijos principų. Tikėtina, kad Tėvynės sąjunga turės daugiau problemų formuojant naują vyriausybę ir bandant atrasti sutarimą tarp dominuojančio Tėvynės sąjungos sparno ir įtaką prarandančio, bet vis dar stipraus krikščionių demokratų sparno partijoje. Vis labiau akivaizdu, kad liberalusis konservatorių partijos pirmininkas G.Landsbergis, padedamas liberalių pažiūrų Ingridos Šimonytės, dar labiau sustiprins savo įtaką partijoje.
Naujajai Vyriausybei gali tekti tvarkytis su dar didesne krize, nei ta, su kuria centro dešinioji vyriausybė tvarkėsi pasaulinės finansų ir ekonomikos akivaizdoje 2008 metais.
Vis dėl to, žiūrint į galutinius rinkimų skaičius, aišku, kad egzistuoja dvi Lietuvos. Antro turo rezultatai vienmandatinės apylinkėse tai labai išryškino. Valdančioji Valstiečių ir žaliųjų sąjunga išlaikė didelį palaikymą regionuose, nors ir prarado apie trečdalio rinkėjų palaikymą. Jei 5% barjerą būtų peržengusi Lietuvos lenkų rinkimų akcija– Krikščioniškų šeimų sąjunga, dar būtų visai neaišku, kas dabar formuotų koaliciją.
Be to, naujajai Vyriausybei gali tekti tvarkytis su dar didesne krize, nei ta, su kuria centro dešinioji vyriausybė tvarkėsi pasaulinės finansų ir ekonomikos akivaizdoje 2008 metais. Bet kaip ten bebūtų, naujai formuojama Vyriausybė turi istorinį šansą pakeisti Lietuvos rinkimų į parlamentą formulę 1+2+1+2+… Tai istorinis centro dešiniųjų šansas pramušti stiklines lubas laimint provincijos gyventojų širdis ir protus, o ypač jų širdis.
Lietuva taip pat turi galimybę vėl išsišokti ir tapti pavyzdžiu kitoms regiono jaunoms demokratijoms. Norisi tikėti, kad nauja vyriausybė išlaikys savo pažadą stiprinti ir, kur reikia, ginti žmogaus teises, įstatymo viršenybę ir spaudos laisvę. Norisi tikėti, kad viršų ima nauja rinkėjų ir politikų karta, ir Lietuvoje prasidėjo tektoninis lūžis, kuris paklos pamatus Lietuvai ir kitoms Naujosios Europos šalims. Norisi tikėti, kad viršų ima ta karta, kuri sako: mes norime ne tik vakarų pinigų, bet ir jų vertybių. Įsitikinti, ar taip bus, jau galėsime greitai. Liko laukti tik ketverius metus, iki kitų Seimo rinkimų.
Šis tekstas parengtas projektui #DemocraCE, kurį organizuoja Visergrad/Insight.
Ruslanas Iržikevičius yra en.15min.lt (https://www.15min.lt/en) vyr. redaktorius bei The Lithuania Tribune (https://lithuaniatribune.com/) naujienų portalo anglų kalba įkūrėjas ir vyr. redaktorius
