Gal tik patys pavėžėtojai ir jų šeimų nariai: mūsų visuomenės struktūra nelabai pasikeis, jei nebebus pavėžėtojų. Bet ar reikia pradėti nerimauti dėl mūsų visuomenės ir liberalios demokratijos kokybės, jei išnyks žiniasklaida ir žurnalistai? Apie tai jau reikėjo pradėti kalbėti vakar, nes procesas jau įsibėgėjęs. Dideliu greičiu artėjame prie raudonos linijos, kurią peržengus nebebus ko gelbėti.
Tūlas pilietis pasakys: kodėl mums turi nerūpėti pavėžėtojai, kurie taip pat turi išlaikyti šeimas, bet mes turime nerimauti dėl žurnalistų ir žurnalistikos? Juk sparčiai besivystančios technologijos pakeis ir žurnalistus. Nepamirškime, kad jau dabar robotai gali sukurti straipsnius sporto temomis ar apžvelgti prekybos akcijų biržose rezultatus.
Sparčiai dirbtinio intelekto centru tampančioje Kinijoje į robotus–žurnalistus daug investuojama ir jau klojami pamatai žiniasklaidai be žurnalistų. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad tai logiška išdava, nes santvarkoje su Kinijos ypatumais (Chinese characteristics), žiniasklaida yra patarnautojos vaidmenyje. Tokioje santvarkoje, žurnalistai robotai gali ir visiškai pasitvirtinti. Tad žiniasklaida Kinijoje išliks, nors ir labai pasikeitusi, nes joje nedirbs žurnalistai. Tai Kinijai neturės didelių pasekmių. Žiniasklaida išliks ir Vakaruose, bet kai išnyks žurnalistai ir žurnalizmas, išnyks ir Vakarai.
Sparčiai dirbtinio intelekto centru tampančioje Kinijoje į robotus–žurnalistus daug investuojama ir jau klojami pamatai žiniasklaidai be žurnalistų
Žodžio laisvė yra vienas iš keturių liberalios demokratijos ramsčių, o žiniasklaida ir žurnalistai yra laisvo žodžio skleidėjai. Bet juk šiais laikais laisvas žodis ir informacija gali pasiekti žmones ir be žiniasklaidos priemonių, tam juk ir yra internetas su savo socialiniais tinklais.
Be to, yra korumpuotos žiniasklaidos, kaip ir korumpuotų žurnalistų. Ir dar daugiau, žiniasklaida juk taip pat verslas, pasakys pavėžėtojus aptarnaujančios kompanijos atstovas. Mes pakeitėme taksi verslą, gal ir žiniasklaida gali keistis? O kam ta žiniasklaida reikalinga, tai dar vienas tarpininkas tarp žurnalistų ir skaitytojų! Juk 4.0 pramonės revoliucija tik padeda atsikratyti tarpininkais, bus atsikratyta ir žiniasklaidos verslininkų!
Žiniasklaida išliks ir Vakaruose, bet kai išnyks žurnalistai ir žurnalizmas, išnyks ir Vakarai.
Vis dėl to reikia pripažinti kad yra daug skirtumų tarp pavėžėjimo verslo (ir apskritai, verslo) ir žiniasklaidos. Taip pat yra skirtumas tarp žodžio laisvės ir žurnalizmo. Žiniasklaida yra tarp labiausiai nukraujavusių verslo rūšių nuo 4.0 industrinės revoliucijos pradžios. Pripažinkime, žiniasklaida bando atrasti verslo modelius, bet ji nespėja su technologine pažanga.
Buvo vilties kad bus galima išgyventi iš reklamos, pritraukiant didelius skaitytojų srautus. Bet turiniui keliantis į mobiliuosius ekranus ir atsiradus reklamų blokuotojams šis verslo modelis vis mažiau pasiteisina. O ką jau kalbėti apie „Google“ ir „Facebook“ efektą! Be to, popierinė žiniasklaida po truputį žlunga, naujausia auka – „Lietuvos žinios“.
Internetinė prenumerata taip pat pasiteisina retai. Lietuvoje yra „Verslo žinios“, už kurias gali sau leisti susimokėti verslininkai ir aukštesnes nei vidutines pajamas uždirbantys tautiečiai. Yra, žinoma, „The Financial Times“, „The New York Times“, „The Economist“ ir panašaus kalibro leidiniai, kuriems internetinės prenumeratos padeda kompensuoti reklamos praradimus bei mažėjančius popierinius tiražus.
„The Guardian“, sukūręs narystės modelį, ką tik paskelbė, kad pirmą kartą per 20 metų dienraštis tapo pelningu. Tokio kalibro leidiniai savo skaitytojams pateikia kokybišką informaciją ir analizę. Bet tai tarptautiniai leidiniai, kurie mažai rašo apie mūsų, vietines problemas. Be to, yra ir dar didesnė problema: žaibišku tempu besiformuojanti informacinė atskirtis visuomenėse. Kaip tai gali būti, juk interneto esmė ir yra informacijos sklaida!
Internetas formuoja tokį visuomenės sluoksnį, kurį galime pavadinti be-naujieniai (unnewsed). Pagal „Reuters Institute“ tyrimo duomenis, be-naujieniai aktyviai neieško naujienų, jiems pakanka, kad naujienos atranda juos. Net ir tie, kas skaitydavo tabloidą „The Sun“, jį vis rečiau ir rečiau atsiverčia.
Taigi situacija artėja prie to, kad be-naujienių piliečių atsiranda vis daugiau, o informacija, kuri juos pasiekia, labai dažnai yra prastos kokybės
Aukštesnes pajamas ir aukštesnį išsilavinimą turintys piliečiai vis dar aktyviai ieško aukštos kokybės naujienų. Jie taip pat prenumeruoja kokybišką žiniasklaidą. Informacinės atskirties problema buvo ir anksčiau, ir buvo tikimasi, kad internetas šią problemą išspręs. Anaiptol, informacinė atskirtis auga dar sparčiau. Kita problema, kurią atskleidė tyrimas, kad kokybiška žiniasklaida nesuinteresuota mažinti prenumeratų kainų ir paskatinti be-naujienius juos prenumeruoti. O be-naujieniams piliečiams pakanka to, kas pas juos atklysta.
Taigi situacija artėja prie to, kad be-naujienių piliečių atsiranda vis daugiau, o informacija, kuri juos pasiekia, labai dažnai yra prastos kokybės. Net ir specialistams reikia pasidarbuoti atskiriant netikrą naujieną, o įvairūs rėksniai socialinių tinklų pagalba lengvai randa kelią į be-naujienių piliečių širdis. Vis dažniau pasigirsta, kad šiais laikais kiekvienas gali būtų žurnalistu, ir kam jie, profesionalūs žurnalistai, apskritai reikalingi. O ką jau kalbėti apie savo srities specialistų nuomonę, ji be-naujieniams visiškai nebeprieinama ir, jei atvirai, jiems dar mažiau įdomi.
Vienas iš „Brexit“ šalininkų, dabartinis Didžiosios Britanijos aplinkos ministras ir buvęs žurnalistas Michaelas Gove'as tik kelios dienos prieš „Brexit“ referendumą pasakė: „Ši šalis (Didžioji Britanija) jau pakankamai girdėjo ekspertų nuomonių“. Žinoma, kam klausytis ekspertų nuomonės, kuri prieštarauja tavo nuomonei, kai gali perskaityti šimtus kitų „ekspertų“, kurių nuomonė sutampa su tavo. Daug tokių „ekspertų“ jau pasišalino iš „Brexit“ proceso, nes nelabai nutuokia, ką daryti toliau.
Kai pradedama vadovautis vien tik širdimi bei jausmais, o ne protu, anksčiau ar vėliau padaryti sprendimai turi gana liūdnas pasekmes. O ypač, kai kalbama apie valstybės valdymą. O mes, piliečiai, naujieniai ir be-naujieniai, tiesiogiai ar netiesiogiai dalyvaujame valstybės valdyme balsuodami rinkimuose ir referendumuose. O tendencija tokia, kad be-naujienių piliečių skaičiai auga labai sparčiai. Tai ar liks vietos žurnalistams mūsų liberalioje demokratijoje?
Informacinės atskirties problema buvo ir anksčiau, ir buvo tikimasi, kad internetas šią problemą išspręs. Anaiptol, informacinė atskirtis auga dar sparčiau.
Liberali demokratija negali veikti be visiems prieinamo gero žurnalizmo ir objektyvios, bei, labai svarbu, nepriklausomos žiniasklaidos. Visuomenei reikia žurnalistų, kurie rašo, kaip yra, o ne taip, kaip nori informacijos vartotojai. Ir tai gali skaudėti, labai nepatikti, netgi piktinti, bet tiesa ne visada gali būti saldi.
Jei mes prarasime aštrią žiniasklaidos plunksną, mes prarasime liberalią demokratiją. Skiepai nuo tymų gali būti puiki analogija. Skiepytis nuo tymų reikia, nes faktai rodo, jog tymus galima pažaboti tik tuomet, kai yra pasiskiepiję 95 proc. gyventojų.
Skiepytis yra nemalonu. Žurnalistika vakarų pasaulyje ir yra nemalonus, bet būtinas sveikos liberalios demokratijos atributas, kaip skiepai. Kitaip mūsų liberali demokratija sunkiai susirgs. O situacija su tymais dar kartą parodė, kokią informacinę galią turi rėksniai, kuriems neįdomi ekspertų nuomonė.
Kalbos, kad šiais laikas kiekvienas gali būti žurnalistu, yra savęs apgaudinėjimas. Turėti savo nuomonę ir mokėti ją išsakyti dar nereiškia žurnalizmo. Influenceriai formuoja nuomonę dažniausiai įaudrindami jausmus, kas nėra savaime blogai. Žurnalistai formuoja nuomonę pasitelkdami faktus ir atspindėdami kelias nuomones. Informacinės priemonės (laikraščiai, žurnalai, TV ir radijas, internetiniai portalai) pateikdami informaciją ir nuomones rizikuoja savo reputacija, dėl to savo reputaciją brangina. Konkurencija dėl geros reputacijos tarp žiniasklaidos priemonių sudaro sąlygas informacijos patikimumui.
Influenceriai, ir savo sričių specialistai turi puikią progą išsakyti savo ekspertines nuomones savo platformose, nuo blogų ir socialinių tinklų iki įvairių video platformų. Žiniasklaidos priemonės gali naudotis šia medžiaga, jei ji verta dėmesio. Tarp kitko, tai jau yra dažnai daroma, kai cituojami socialinių tinklų įrašai. Bet žurnalistai turi kurti turinį, kuris ne visada atspindi jų nuomones, bet jis yra svarbus mūsų visuomenei ir demokratijai.
Tai kodėl veiklų persiskirstymas yra normalu ir turėtų būti priimta taksi versle, o sunkumai žiniasklaidoje turėtų būti vertinami skirtingai? Tradicinių taksi kompanijų verslo modelį sėkmingai keičia jau sukurtas kitas verslo modelis: tradicinių taksi kompanijų vis lieka mažiau, o taksi mašinų ir pavėžėtojų gatvėse vis daugėja. Čia gali pasireikšti beveik kiekvienas, kas turi tam tikrą vairavimo stažą ir padorią transporto priemonę. Kita vertus, nors tokiai beribei saviraiškos laisvei tokių galimybių dar nebuvo, laikraščių, žurnalų ir netgi naujienų portalų nepaliaujamai mažėja.
Su šių informacinių priemonių mažėjimu mažėja darbo vietų žurnalistams. Nors žiniasklaidos verslas ieško sėkmingo verslo formulės, tokios vienintelės, kuris veiktų, dar nėra ir horizonte dar nematyti. O ką, žurnalistai taip pat gali padirbėti pavėžėtojais, ar ne? Tik ar nuo to nenukentės mūsų demokratija?
Kas galėtų išgelbėti žurnalizmą ir žurnalistus? Apie tai – kitame straipsnyje.
Šis straipsnis parašytas projektui #DemocraCE, kurį organizuoja Visergrad/Insight. Ruslanas Iržikevičius yra „The Lithuania Tribune“ naujienų portalo anglų kalba įkūrėjas ir vyr. redaktorius.
