Buržuazija vis dar dominuoja. Nemažai tyrinėtojų pastebi, kad priešingai Markso prognozėms buržuazija pasirodė labiausiai internacionalinė klasė, o žemesnieji visuomenės sluoksniai išlaiko labiausiai ksenofobines pažiūras.
Taip pat buržuazijai pasirodė būdinga ir empatija, ir neabejingumas kitų žmonių padėčiai. Gal tai tik jų sentimentalumas, tačiau nuožmiai darydami verslą šiuolaikiniai buržua neatsiriboja nuo tų, kurie priespaudoje – ekonominėje ar kultūrinėje.
Įtraukus darbininkus į liberalios demokratijos konsensusą proletarinės revoliucijos grėsmės išnyko. Tą pats atsitiko ir jaunimo kontrkultūrai.
Nusivylę ir revoliucijos viltį praradę tokie naujosios kairės šaukliai kaip Herbertas Marcuse teigė, kad kapitalistinė demokratija paperka bet ką. Įtraukus darbininkus į liberalios demokratijos konsensusą proletarinės revoliucijos grėsmės išnyko. Tą pats atsitiko ir jaunimo kontrkultūrai.
1968 metais ten buvo įžvelgiamas revoliucinis potencialas. Tačiau kapitalizmas nesunkiai susidorojo su šiuo iššūkiu, priimdamas paviršinę įvairovę, o daugelis radikalų tapo sėkmingais verslininkais. Vienas aktyviausių – Jerry Rubinas devintajame dešimtmetyje jau sakė: „Turto kūrimas yra tikroji Amerikos revoliucija. Tai, ko mums reikia, yra kapitalo atėjimas į skurdžias mūsų šalies vietas". Įjungus jaunimo kontrkultūros vertybes į vakarietišką kultūrinį peizažą, greta antikinio paveldo, krikščionybės ir liberalizmo, dominuojantis principas tapo nebe krikščioniškai hipiškas „mylėk, o ne kariauk“ (make love not war“), o gerokai pragmatiškesnis „verslauk, o ne kariauk“.
Prasidėjus 2008 metų ekonominei krizei atrodė, kad liberalios demokratijos kritika iš kairės ir dešinės įgauna svorį ir pagreitį. Kairiesiems puolant verslą ir ekonominę nelygybę, tradicionalistai kritikavo vertybių kismą ir kertinę šiuolaikinių Vakarų vertybę toleranciją, kaip pernelyg išsibujojusią.
Tokios nuostatos buvo reiškiamos vis tvirčiau ir agresyviau. Tačiau prasidėjus Ukrainos krizei, o Putino režimui deklaruojant tradicionalistinę ideologiją, modernusis buržuazinis konsensusas atgauna galią. Ypač tai matyti viešojoje erdvėje. Jei ekonominės krizės laikotarpiu šiuolaikinės europietiškos krypties šalininkų balsai girdėjosi tyliau, Putino agresija pakeitė situaciją.
„Liberobliai“ ir „liberastai“ Lietuvoje toli gražu nėra rausvi ar tuo labiau komunistuojantys. Tai buržuazinis sluoksnis, kuriam nepriimtinas kolektyvizmas, atskirų visuomenės grupių priespauda, socialistiniai poslinkiai ekonomikoje ar uždarumas. Tai sluoksnis, kuris nori gyventi taip pat gerai, kaip išsivysčiusios Vakarų demokratijos.
Liberalų sąjūdis yra nuosekliai atstovaujanti vakarietiškai krypčiai partija Lietuvoje. O TS-LKD iki pat Ukrainos krizės atvirai žavėjosi Putino vaikinu V.Orbanu.
Čia galima iškelti hipotezę, kad Lietuvoje TS-LKD pozicijų susilpnėjimas, lyginant su Liberalų sąjūdžiu, susijęs ne tik su viešųjų ryšių klaidomis bei politine arogancija, bet ir su tuo, kad Liberalų sąjūdis yra nuosekliai atstovaujanti vakarietiškai krypčiai partija Lietuvoje.
O TS-LKD iki pat Ukrainos krizės atvirai žavėjosi Putino vaikinu V.Orbanu, kaip tradicinių vertybių sergėtoju. „V.Orbanas, profesorius Vytautas Landsbergis yra pavyzdžiai tos lyderystės, kuri, mano įsitikinimu, Europoje kartais yra pamirštama“, – sakė A.Kubilius 2012 metų pabaigoje. Orbanas ir Putinas kartu geriausiai atspindi tradicionalistinę bei autoritarinę opoziciją pagrindinėms visuomeninėms tendencijoms Vakarų pasaulyje, todėl labiausiai tinka apsibrėžiant, kas yra „mes“, ir kas yra „jie“.
Teorinis tokios situacijos paaiškinimas pakankamai elementarus. Galima iš įvairių perspektyvų ir moralinių pozicijų jį kritikuoti kaip priešpriešas kuriančią situaciją, susilpninančią kai kurias nuomones ir pozicijas (dažniausiai tokią kritiką išsakydavo kairieji, dabar jau ir tradicionalistai).
Tačiau jei į visuomeninius procesus žvelgiame realistiškai, modelis vis dar turi aiškinančią galią. Z.Baumanas taip pateikia šią sociologinę įžvalgą: „riba tarp vidinės grupės (in-group) ir išorinės grupės (out-group), tarp „mūsų“ ir „jų“, priklauso karščiausiai ginamoms ir daugiausiai dėmesio pritraukiančioms takoskyroms. Galima teigti, kad išorinė grupė yra naudinga, netgi nepakeičiama, vidinei grupei, kadangi ji išryškina vidinės grupės tapatybę ir sustiprina jos darną ir solidarumą“ (Bauman 1990).
Kai kam džiugu, kai kam apmaudu, bet ne kultūrinis marksizmas įsigali Lietuvoje, o taikos siekiantis hedonistinis kapitalizmas.
Traktuojant Putino Rusiją kaip „juos“ skirtingi dominuojančios buržuazinės vakarietiškos tapatybės bruožai yra pakankamai aiškūs. Ji remiasi antikine stoikų moralinio universalizmo idėja, perimta krikščionybės ir sustiprinta liberalizmo, požiūriu, kad etniniai ir kultūriniai skirtumai tarp žmonių nėra esminiai. Buržuaziniai „Mes“ tai tie, kurie remiasi įstatymo viršenybės principu, gerbia demokratiją, privačios nuosavybės instituciją, žmogaus teises. Galvoja, kad taika yra būtina visaverčio gyvenimo sąlyga ir mano, kad lygiateisiškumo srityje dar ne viskas pasiekta.
Kai kam džiugu, kai kam apmaudu, bet ne kultūrinis marksizmas įsigali Lietuvoje, o taikos siekiantis hedonistinis kapitalizmas, kritikuojamas tiek kairiųjų, tiek konservatorių.
Dr. Rytis Bulota yra Vytauto Didžiojo universiteto Regionistikos katedros docentas, roko grupės „Mountainside“ bosistas
