Pusė amžiaus kultūrinėje erdvėje nepraeina be pėdsakų. Sovietinis režimas užšaldė tradicines visuomenines hierarchijas ir sampratas, todėl dažnai debatai mūsų viešojoje erdvėje primena tai, kas vyko septintajame dešimtmetyje laisvajame pasaulyje.
Esminis skirtumas, kad dabar valdžia daugmaž permainų pusėje, kai susiduriama su tradicine visuomenės sankloda. Matyt todėl permainomis nepatenkinti nomenklatūrininkai ir tradicionalistai Lietuvoje dažnai mąsto labai panašiai. Net ir tikrųjų (ne LDDP) socdemų aksakalas* Sakalas, nebepavejantis savo ideologijos vertybinių nuostatų, pasriūbavo apie klastingas seksualines mažumas.
Galima diskutuoti, bet kultūriniam okupacijos paveldui bene labiausiai būdingas patriarchalinės hierarchijos ilgesys. Hierarchijos ir griežto, bet gero linkinčio tėviško autoriteto, su kuriuo siejamas stabilumas.
Potraukis versti kitus gyventi pagal savo vertybes, kitaip tariant noras užlipti kitam žmogui ant galvos ir trypti kanopomis, yra universalus.
Potraukis versti kitus gyventi pagal savo vertybes, kitaip tariant noras užlipti kitam žmogui ant galvos ir trypti kanopomis, yra universalus, tačiau Vakaruose, ypač per pastarąjį amžių ir įvairius socialinius judėjimus jis pakankamai suvaržytas visuomeninių nuostatų ir, svarbiausia, teisinių normų.
Skirtingai nuo Sovietų Sąjungos, kur dominavo demokratinio centralizmo principas, hierarchiškai aukštesnių nuomonę kvestionuoti buvo griežtai draudžiama, o Vakarų jaunimo judėjimai buvo pristatomi kaip pūvančio kapitalizmo grimasos. Arba šiandieninės Rusijos Federacijos, perėmusios patvaldystės tradicijas tiek iš Rusijos imperijos, tiek iš SSRS.
Įvairių subkultūrų atstovai žymiai lengviau perprato Vakarų pasaulį, todėl, kad jie, bent jau iš dalies, mokėjo kultūrinį žodyną. Ir todėl, kad iš principo nesutiko (tegul ir naivokai) su autoriteto struktūromis. Žinoma, daugelis hipių ar pankų, kurie Vakaruose buvo kairieji arba libertarai, šioje geležinės uždangos pusėje buvo kur kas labiau dešinieji. Bet čia ne apie tai.
Vėlyvuoju sovietmečiu, kalbėdamas apie kultūrines permainas Vakaruose įkūnijusius „The Beatles“, garbus konservatyvių pažiūrų muzikologas sakė: „Tie vaikinai sėja velnio sėklą“. (Nors gal jis tai sakė apie „Radioshow“, bet bitlus tikrai kaltino satanizmu ir panašiais dalykais).
Simptomatiška, kad tradiciniai moraliniai standartai vėliau netrukdė minėtam muzikologui sukti romanų su į dukras tinkančiomis merginomis. Ir jokio vidinio prieštaravimo čia nėra. Dažnai persidengiančiuose nomenklatūriniuose ir patriarchaliniuose sluoksniuose ilgimasi hierarchijos su „kas galima Jupiteriui, negalima jaučiui“ principo dominavimu.
Stipresnis nurodinėja silpnesniam, vyresnis jaunesniam, moterys ir jaunesnieji pačioje hierarchijos apačioje, o moralės normos ne visiems galioja vienodai. Net žodžio „dominuoti“ sinonimas mūsų kalboje yra „vyrauti“. Dar liūdniau galima konstatuoti, kad posovietinėse visuomenėse neišnyko ir kita – kalėjimo hierarchija, būdinga SSRS. Kai diedovščinos principu stipresnis engia silpnesnį, o silpnesnis – silpniausią.
Čia prieiname ir prie Burgio skandalo. Visuomenėje nebeveikia tradicinės hierarchinės struktūros. Ar tai gerai, ar blogai, galima ginčytis iki pamėlynavimo. Faktas tik, kad tradicinė hierarchija net stipriai patriarchalinėje Lietuvoje galios nebeturi, arba veikia tik tol, kol atsiranda kas nors pakankamai įžūlus (neatsitiktinai vartoju šitą žodį, todėl, kad dažnai pasipriešinimas autoritetui nesusijęs nei su moraliniu teisumu, nei su skriaudos stiprumu, čia galima prisiminti ir santykinę deprivaciją) ir pasinaudodamas autoriteto veiksmų neteisėtumu ar kokiomis nors spragomis sutartyje, išverčia jį iš kėdės.
Tradicinė hierarchija net stipriai patriarchalinėje Lietuvoje galios nebeturi, arba veikia tik tol, kol atsiranda kas nors pakankamai įžūlus ir pasinaudodamas autoriteto veiksmų neteisėtumu ar kokiomis nors spragomis sutartyje, išverčia jį iš kėdės.
Todėl jei nori būti griežtas, turi būti ne tiek kad teisingas, kiek teisėtas pagal įstatymo raidę. Jei tavo veiksmai neatitiks įstatymų – baigsi kaip Burgis. Tavo veiksmų motyvacija nesvarbi.
Vyriškas terorizavimas, linkint kitiems gero, nebetoleruojamas. (Sąmoningai pabrėžiu – vyriškas, nes įvairių kitoniškų terorizavimo formų, linkint gero, gausu kaip niekad. Bet čia kita tema). Taip pat kaip beržinė košė.
Ir gali verkt kiek nori, ir apeliuot, kad visuomenė tavo motyvus supranta ir tave remia. Panašiai, kaip apie krepšinį sakyt: „vis tiek L. Rytas mūsų širdžių čempionai“. Gal ir apramina gerbėjų nusivylimą, bet komanda laimėtoja netampa.
Nereikia galvoti, kad toks kultūrinis konfliktas būdingas tik buvusiai Rytų Europai. Jis susijęs su kultūrine kaita ir vertybiniais pasikeitimais. Nevykęs juokelis su seksizmo prieskoniu Nobelio premijos laureatui Timui Huntui kainavo likusią mokslinę karjerą.
Ir nesvarbu, kad nieko blogo, pajuokavęs apie moteris laboratorijoje, jis galvoje neturėjo. Nes jei moterų traktavimas dar prieš gerus dvidešimt metų leido daugmaž kryptingą nepagarbą, situacija pasikeitė. Todėl net ir geranoriški bei talentingi seniokai, praradę orientaciją besikeičiančioj visuomenėj, skaudžiai nusvyla susidūrę su žmonių, griežtai atsisakančių priimti nepagarbą savo atžvilgiu, reakcija.
TAIP PAT SKAITYKITE: Rytis Bulota: Tarpkultūrinė komunikacija (Banketas baigėsi, visi – namo)
* aksakãlas [tiurkų k.]: 1. tiurkų gimininės santvarkos giminės vadas; 2. Vid. Azijoje – atliekantis tam tikras funkcijas gerbiamas išmintingas senolis.
