Bet jei norime suprasti priežastis ir pasekmes ir realiai žvelgti į visuomenę, tai tas normatyvinis, moralizuojantis kalbėjimas yra daugmaž koučingo lygio. Tokie Europos politinės teorijos klasikai kaip realpolitik protėvis Machiavellis ir brutalusis Hobbesas pažymėjo, kad žmonės iš prigimties savanaudžiai ir bet kokia valdžia, kuri į tai neatsižvelgia, pasmerkta susidurti su didelėmis problemomis.
Kalbėsime apie kontrabandą, bet visi argumentai galioja ir kalbant apie važiuojančius į užsienį pigiau apsipirkti. Universalus reiškinys. Danai važiuoja į Vokietiją, vokiečiai – Lenkiją ar Čekiją. Lietuviai – visur, kur pigiau.
Hobbesas teigė, kad prigimtinis dėsnis liepia žmogui siekti kaip įmanoma adekvačiau užsitikrinti savo saugumą. „Prigimties dėsnis yra nurodymas, arba proto surasta bendra taisyklė, draudžianti žmogui daryti tai, kas pražūtinga jo gyvybei arba atimtų priemones jai išsaugoti, ir nedaryti to, kas, jo manymu, geriausiai gali gyvybę išsaugoti“.
Racionalus, pagal prigimtinį dėsnį besielgiantis individas visuomet darys tai, kas naudingiau jam asmeniškai. Ir jei bus galimybės apeiti įstatymą, jis tai darys.
Hobbesas sako, kad žmonės paklūsta valdžiai tik todėl, kad ši jiems suteikia didesnį saugumą. Tačiau paklusimas yra pagrįstas tik bausmės baime: „Žodžių saitai yra per silpni, kad sutramdytų žmonių ambicijas, godumą, pyktį ir kitas aistras be kokios nors prievartos galios baimės“. „Susitarimai be kalavijo tėra žodžiai ir apskritai neturi galios apsaugoti žmogų“.
Paprastai pasakius – žmonės laikosi įstatymų tik todėl, kad jiems tai naudinga, arba todėl, kad bijo bausmės. Racionalus, pagal prigimtinį dėsnį besielgiantis individas visuomet darys tai, kas naudingiau jam asmeniškai. Ir jei bus galimybės apeiti įstatymą, jis tai darys.
Žmogui natūralu siekti įgyti įvairių išteklių, mokant įmanomai mažesnę kainą. Kalbėti apie moralę ir kruvinas rankas tokiose situacijos yra viso labo propaganda arba naivumas ir savęs apgaudinėjimas.
Net ir sąžiningieji skandinavai nespjauna į kontrabandinę prekę. Ir didele dalimi jų sąžiningumas susijęs su dideliais atlyginimais – nes pinigų kiekvienas gauna tiek, kad tiesiog neapsimoka gaišti laiką ieškant nelegalios produkcijos ar paslaugų. Tačiau jei tik atsiranda paprasta, nerizikinga galimybė, net ir jie tai daro. Šioje vietoje galima prisiminti puikųjį „Lilyhammer“.
Pakelkite ranką, kas yra toks naivus, kad galvoja, jog statistinis, nedaug uždirbantis, lietuvis (su visa sovietine kultūra ant kupros) nepirks kontrabandos?
Dabar persikelkim į Lietuvą ir paieškokim kontrabandos priežasčių. Daugelio atlyginimai, lyginant su kainom, apverktini, o daugelyje pasienio teritorijų kontrabanda yra viena geriausių galimybių užsitikrinti pragyvenimą. Dar turėkime omenyje, kad rūkalų kainos yra visiškai išlaužtos iš piršto, ir yra politinės, o ne nusistovėjusios rinkoje. Ir pakelkite ranką, kas yra toks naivus, kad galvoja, jog statistinis, nedaug uždirbantis, lietuvis (su visa sovietine kultūra ant kupros) nepirks kontrabandos? Hobbesas čia turbūt plyštų iš juoko.
Valstybė gali priverst piliečius elgtis pagal savo valią tiek, kiek turi galios. Ar Lietuva turi tiek galios – turint omenyje infrastruktūrą, pareigūnų atlyginimus, kontrabandos tinklus, korupciją, vidutinius gyventojų atlyginimus?
O dar pažiūrėkime į žemėlapį, ir tada kalbėkim apie PVM ir kainas. (Čia tas pats, kas Lietuvą lyginti su Šveicarija, kalbant apie neutralumo galimybes. Kai užaugs kalnai, tada galėsim pabandyt pakalbėt). Jei britai turėtų sieną su Baltarusija, darytų lygiai tą patį, ką daugelis lietuvių.
Dar daugiau, gal nuskambės ciniškai, bet kaip pasakytų koks laisvos rinkos entuziastas ar libertaras: kontrabanda yra vienas faktorių, padedantis apriboti valdžios savivalę. Jei pagal kokias nors iš kur nors ateinančias direktyvas yra nustatomos kainos, piliečiai gali pasakyt – „apsidirbkit aukštielninki“ – tokių pinigų aš nemokėsiu, nes tas daiktas tiek nekainuoja. Ir valdžia planuotų pinigų nebesurenka.
Panaši situacija kaip sausasis įstatymas JAV. Kur valstybė triuškinančiai pralaimėjo kovą su savo piliečiais. Apie moralę ir naudą visuomenei, kurią atneš alkoholio draudimas, buvo atkalbėta keliems šimtmečiams į priekį. Tačiau rezultatas buvo mafijos suklestėjimas, o draudimai atšaukti.
Jei yra paklausa, bus ir pasiūla. Į tai turi atsižvelgti ir valstybės aparatas. Kiekvieną draudimą ir potvarkį reikia labai atidžiai apsvarstyti, nes valdžios nutarimai, kurių nesilaikoma, silpnina valdžios autoritetą. Todėl galima leisti įstatymus, ar kištis į ekonomiką tik ten, kur įmanoma žmones priversti jų laikytis.
Racionalus lietuvis pigiau mokės už rūkalus, kad galėtų vaikams nupirkti sąsiuvinių. Ar sutaupytų atostogoms arba buteliui.
Racionalus lietuvis pigiau mokės už rūkalus, kad galėtų vaikams nupirkti sąsiuvinių. Ar sutaupytų atostogoms arba buteliui. Ne taip svarbu, kam jis tuos pinigus išleis, bet faktas, kad turės jų pats, nelaukdamas valdžios ar darbdavio malonės ir didesnių atlyginimų.
Apeliavimas į sąžinę, ar moralę visiškai beprasmiškas, todėl, kad valdžia vis dar nesuteikė realių priežasčių ja pasitikėti. Vartotojų logika tokia: algos mažos, pensijas atėmė, todėl koks tikslas nepirkti pigiau, kas gali garantuot, kad vėl nekils kokia krizė, ir vėl teks veržtis diržus, nes vėl bus taupoma ne pačių turtingiausiųjų sąskaita.
Sutinku, kad efektyviausias būdas kovoti su kontrabanda – mažinti paklausą. Tačiau propaganda (nors ir naudinga, ir teikianti moralinę satisfakciją) vargu ar tam padės. Kita vertus, adekvačios kainos ir atlyginimai problemas rautų su šaknimis.
TAIP PAT SKAITYKITE: Palmira Martinkienė: Apie galimybę rinktis
