Prieš septynis mėnesius pirmuosiuose pasaulio laikraščių puslapiuose pasirodė vieno vyro veidas. Tai buvo Shahas Marai, AFP fotografas Kabule. Jis žuvo dar su aštuoniais kolegomis, vykusiais aprašyti vieną bombos sprogimą, kai Afganistano sostinėje susisprogdino antras mirtininkas. Dar vienas naujienų agentūrų žurnalistas atsidūrė ilgame sąraše žurnalistų, netekusių gyvybių dirbdami savo darbą – „Reuters“, AP, AFP ar kitoms agentūroms.
Kiekvieną dieną, valandą ir minutę naujienų priešakyje esančios naujienų agentūros rašo istorijas, daro nuotraukas ir kuria vaizdo įrašus pasinaudodamos savo tankiais tinklais, kuriuos per ilgus metus susikūrė visame pasaulyje, net ir pačiose neprieinamiausiose vietose. Jos tebėra nepakeičiamas kompasas patikrintai, objektyviai ir išsamiai informacijai, leidžiančiai visiems sužinoti, kas vyksta mūsų pasaulyje: nuo Sirijos iki Rusijos, nuo atokiausių provincijų iki sostinių.
Be agentūrų radijo stotys, televizijos laidos, laikraščiai ir portalai prarastų didelę dalį savo naujienų žaliavos. Būtų mažiau nuotraukų. Suklestėtų išgalvotos naujienos.
Tačiau kiekvieną dieną, valandą, minutę agentūrų turinį, brangiai atsieinantį ir laimintį tarptautinius apdovanojimus, grobsto nieko už tai nemokantys interneto milžinai. Bet milijonus apsilankymų naujienų tinklalapiams sugeneruoja būtent naujienų agentūros. Ar jos suteikė vartotojo prieigas tiems interneto milžinams? Tikrai ne.
Dar blogiau, kad agentūros patiria dvigubą bausmę: jos ne tik negauna atlygio iš šių platformų, bet jų klientai – tradicinė žiniasklaida – nebegali mokėti sąžiningos kainos už žinių rinkimą. Ji pati kenčia nuo reklamos nutekėjimo pas interneto milžinus. Dėl to agentūros naikina dešimtis – jei ne šimtus – darbo vietų ir taip mažina savo aprėptį. Vien per du pastaruosius mėnesius Vokietijos agentūra DPA panaikino daugiau kaip 40 darbo vietų, AFP – 125, o „Reuters“ – kelias dešimtis postų savo Europos biuruose.
Didieji agregatoriai tvirtina, kad jie turės mokėti dukart: ir laikraščiams, ir agentūroms. Tai netiesa, nes už tą patį turinį bus mokama tik vienąkart. Kai agentūros turinį pakoreguos leidėjas, bus sumokėta jam, o kai agentūros turinys nebus keičiamas – mokestį paims agentūra. Oponentai mėgina nuteikti leidėjus prieš naujienų agentūras. Tiesa ta, kad agentūros lygiai kaip leidėjai samdo žurnalistus, fotografus, operatorius ir drauge kovoja už išlikimą. Jie drauge kovoja už gretutines teises.
Jei nieko nebus imtasi, niekas negalės sau leisti turėti biurų Afganistane, Irake, Irane, Saudo Arabijoje, Jemene, Šiaurės Korėjoje… Iš kur tada ateis informacija? Iš valstybinės žiniasklaidos? Iš autoritarinių režimų vykdomų dezinformacijos kampanijų?
Ar gali Europos Sąjunga leisti tokią riziką, kai matome visame pasaulyje augančią grėsmę?
Buvau jaunas žurnalistas, kai vyko Irano revoliucija, reporteris – vykstant Libano pilietiniam karui ir intifadai, Bagdado biuro vadovas – per JAV invaziją Irake ir po to sekusį chaosą, stebėjau žiaurų karą Sirijoje – visą gyvenimą rašiau apie karą. Rašiau apie masinį žmonių išvykimą, sprogdinimus, užmirštas civilių aukas. Bandžiau nustatyti faktus, ir negaliu susitaikyti, kad pasaulis gali prarasti tokius nepakeičiamus kompasus. Rašau visų tų žurnalistų, fotografų, operatorių, kurių vardų dėl naujienų agentūrų praktikos jūs nematote, vardu. Esame labai sunerimę, nes, atrodo, ES nėra jokio sutarimo, kad agentūros gali gauti lygiai tokios pačios naudos iš gretutinių teisių, kaip ir leidėjai.
Agentūrų ir leidėjų ateitis tebėra glaudžiai susijusi, ir nukentėjęs naujienų informacijos sektorius neišliks, jei gretutinės teisės nebus nustatytos tiek leidėjams, tiek agentūroms. Nustačius gretutines teises tik leidėjams, bet ne agentūroms, naujienų sektoriaus išgelbėti nepavyks.
Gal atsimenate kelias istoriją pakeitusias nuotraukas:
- Maža vietnamietė mergaitė, bėganti ir kenčianti napalmo deginamos nugaros skausmą;
- Vienišas studentas, stovintis priešais kinų armijos tankus Tiananmenio aikštėje;
- Mažamečio sirų berniuko Aylano kūnas, apsivertus migrantų valčiai išmestas bangų viename Turkijos paplūdimyje.
Visas šias įsimintinas nuotraukas padarė naujienų agentūros, ir leidėjų dėka jos buvo parodytos visame pasaulyje.
Dėl to mūsų demokratijai yra itin svarbu suteikti gretutines teises naujienų agentūroms ir leidėjams. Prašau, nepamirškite to.
Sammy Ketz yra AFP Artimųjų Rytų vyriausiasis reporteris, 2003-ųjų Bajo ir Kalvadoso premijos karo korespondentas ir 1988-ųjų Albert’o Londres’o premijos laureatas
