Per šiuos 25 laisvės metus daugelis sričių išgyveno sparčią pažangą, tačiau politiniame gyvenime net ir vakarietiškų taisyklių svarbą perpratę veikėjai mielai elgiasi lyg nomenklatūrinio rojaus apologetai. Sava partija yra teisybės šaltinis, o bet koks incidentas skubiai paskelbiamas provokacija ir gramzdinamas į užmarštį.
Net ir puikia organizacija išsiskiriančios partijos neišmoko kelių esminių rinkimų taisyklių.
Pirmoji – rinkėjas (dažniausiai) nėra idiotas. Rinkimų programų strategai vis dar linkę manyti, kad skambūs šūkiai ar įsimenantys vaizdai gali nulemti rinkėjo sprendimą.
Ši taisyklė galbūt galioja toms partijoms, kurių programą galėtų sudaryti tik vieno, už gerus ar negerus darbus teisto asmens nuotrauka, tačiau ji niekaip nedera su pažadu burti specialistų komandą ir atlikti rimtus pakeitimus. Viliojantis pasiūlymas suklaidinti dalį nerealiais pažadais tikinčių rinkėjų ir atsitempti juos iš populistinių partijų, kenkia tik patiems viliotojams.
Į makiaveliškus galios žaidimus besiveliančios tradicinės partijos nepastebi ore tvyrančios vertybių bei aiškių nuostatų nostalgijos. Strategija, kurios pagrindas „bus!“, dažniausiai būna sutriuškinama porinkiminės realybės, tačiau pagundos žadėti klestėjimą ar šviesų rytojų vis dar neišvengiama.
Strategija, kurios pagrindas „bus!“, dažniausiai būna sutriuškinama porinkiminės realybės.
Antroji – partijos vis dar bijo atsakomybės. Žinoma, čia turiu galvoje tikras partijas, o ne aplink lyderį susispietusias gaujas, veikiančias kriminaliniais principais, apmokančias ir vežančias šlapiaklynį savo elektoratą į išankstinio balsavimo katorgą.
Šie sambūriai griežtos Vyriausiosios rinkimų komisijos akies bijo kaip vagiantis plėšikas – grįžtančio šeimininko.
Šis teiginys, tinka ir tradicinėmis vadinamomis partijomis, turinčioms aiškiau apibrėžtas politines nuostatas. Viešai susimovę Seimo ar savivaldos politikai dangstomi ta pačia schema, tinkančia ir teismuose jau beveik gyvenantiems politiniams sambūriams.
Viešai susimovę Seimo ar savivaldos politikai dangstomi ta pačia schema, tinkančia ir teismuose jau beveik gyvenantiems politiniams sambūriams.
Pradinę paniką greitai keičia desperatiški veblenimai apie priešų provokaciją, kol galiausiai visas procesas numarinamas gailestingose partijų tarybose, pagrūmojančiose neklaužadoms pirštu ir paleidžiančioms į platųjį naujų rinkimų pasaulį.
Trečia, partijų rajonų skyriai skęsta provincialume. Rinkimai rajone pasižymi groteskišku bandymu sekti pagrindine partijų linija, nelabai suvokiant, kodėl taip reikia, kokioms politinėms idėjoms atstovaujama ir kokia viso to nauda.
Akylesnis rinkimų regionuose stebėtojas greitai atrastų, kad partijų rajonų skyrius ne tiek skiria politinės idėjos ar pateikiami nauji sprendimai, ryškių asmenybių gausa, kiek vienija provincialumas, į kurį daugelis partijų žvelgia atlaidžiai.
Šis atlaidumas ypač kainuoja rinkimų metu, kai po ta pačia vėliava sėdintys provincijos nariai nusprendžia užsiimti savivale ir užtraukia gėdą bei pagrįstus kaltinimus kruopščiai įvaizdį kuriantiems centriniams skyriams.
Ketvirta, politinės intrigos kenkia visai partijai. Savivaldos rinkimai jau leido įsitikinti, kad intrigos partijų skyriuose ne tik neleidžia konsoliduoti galios ar paskirstyti postų, bet ir žlugdo bet kokias būsimas rinkimų pastangas.
Politinės intrigos, žinoma, neišvengiamos, tačiau Lietuvoje jos vis dar užima stebėtinai reikšmingą vaidmenį ir atliekamos ypatingai prastu stiliumi.
Faktas, kad rinkėjai socialinių tinklų ir kitų medijų pagalba vis akyliau stebi politikų elgesį ir bet kuris neatsakingas komentaras ar rizikingas politinis žingsnis bus tuojau pat pačiuptas ir eskaluotas kaip sensacinga žinia.
Būtent todėl partijoms tenka išmokti kautis su rinkėjų nusivylimu. Bet kuris sveiko proto žmogus, išties gyvenantis XXI amžiuje, turėtų pripažinti, kad laikytis vientisų politinių pažiūrų postmoderniame pasaulyje yra neįtikėtinai sunku, o gal ir neįmanoma.
Problema, kad Lietuvoje daugelis lengvabūdiškai atsikrato bet kokių pažiūrų.
Bet kuris sveiko proto žmogus, išties gyvenantis XXI amžiuje, turėtų pripažinti, kad laikytis vientisų politinių pažiūrų postmoderniame pasaulyje yra neįtikėtinai sunku, o gal ir neįmanoma.
Visose liberalios demokratijos valstybėse politinėms partijoms tenka išmokti kautis ne tik su žaibiška rinkėjų politinių pažiūrų kaita, bet ir su vis labiau augančiu apolitiškumu.
Politika sparčiai praranda tradicinę savo formą, vis artimesnis ir viešesnis tampa politiko ir jo rinkėjų bendravimas, vis labiau auga atsakomybės ir vertybių paklausa.
Neatrodo, kad Lietuvos partijos tai jau suprato ir, panašu, kad dar negreit supras. Tai rodo ir pakankamai vienodos bei įkyriai nuobodžios, perdėtu familiarumu dvelkiančios rinkimų kampanijos.
Tad kol kas visiems partijų atstovams tenka mokytis iš klaidų ir pasitikėti asmeniniu rinkėjų pilietiškumo ir atsakomybės jausmu – tikėtis, kad rinkimų dieną jūs būsite tie geriausieji iš blogiausiųjų.
