Apie šiuos du ponus girdėjote ne vieną dešimtį kartų. Bet turbūt nė karto nepagalvojote, kokie jie sąžiningi, kuklūs ir stačiai nuostabūs. Ir gerai, kad nepagalvojote.
Balta balta, kur dairais
Būtent čia glūdi tragikomedija „VP grupės“ karų fone. Į doros kelią grįžtantis M.Marcinkevičius – atgailaujantis sūnus palaidūnas, keliais einantis apie kas antrą „Maximą“, kad tik išpirktų savo nuodėmes. Ir tyrasis N.Numavičius, kurio verslai išbarstyti įvairiuose mokesčių rojuose – bet, žinoma, pirmiausiai dėl to, kad ten finansinių paslaugų sektorius geriau išvystytas. Galite palaikyti vieną, galite palaikyti kitą. Bet jeigu tikite, kad bent vienas iš jų yra toks švelnus ir pūkuotas, kokiu dedasi „VP grupės“ karų epopėjoje – pasitikrinkite savo intelekto koeficientą. Turbūt labai nusivilsite rezultatais.
Pradėkime nuo skambaus N.Numavičiaus atsiprašymo už garsiąją „Spindulio“ istoriją. Prieš 13 metų „Vilniaus prekybos“ žmonės sumeistravo gudrią schemą ir per geležinkelio tunelio dydžio spragą įstatymuose iš valstybės pasiėmė (teisėtai) 76 mln. litų. Prisidengdami neįgaliaisiais. Labai negražu. Ir atsiprašymas po 13 metų – geriau nei jokio atsiprašymo. Tik truputį keistai skamba, kai turtingiausias Lietuvos žmogus už turbūt gėdingiausią savo ir kompanijos istoriją atsiprašo... per advokatę. „Olga, atsiprašyk už mane, aš neturiu laiko“.
Jei N.Numavičius būtų pats pasakęs šiuos žodžius, o ne leidęs juos pasakyti kažkam kitam, būtų geriau ir padoriau. Nedaug, bet padoriau. O dabar tai yra „soriukas“, pasakytas kito žmogaus lūpomis. Beje, kaip ir Rygos „Maximos“ griūties atveju. Iš pradžių net bandyta neigti, kad pastatą valdžiusi įmonė susijusi su N.Numavičiumi, o kai Latvijos žurnalistai viską ištraukė į dienos šviesą, už partnerį atsiprašinėjo Ignas Staškevičius.
Viskas absoliučiai skaidru ir tyra, negi nesuprantate?
Bet N.Numavičius yra tyras ir skaidrus. Jis neturi, ką slėpti. Jis viską tempia į dienos šviesą. Jis deda savo autografą ant „nuolat atnaujinamos“ „Baltosios knygos“. Ir jis tikrai nieko nėra nuskriaudęs. Niekada. Ir tikrai nėra nusukęs nė cento mokesčių. Jokiais būdais. Ir jo grupė mokesčių neoptimizuoja. Tiesiog Liuksemburge, Bermuduose, Kipre ar Kiurasao yra tokia puiki verslo valdymo infrastruktūra, tokie kvalifikuoti ir atsakingi direktoriai, kokių Lietuvoje su žiburiu nerasi. Ir tik dėl to (ai, ir dėl „šeimos finansinio saugumo“) į mokesčių rojus iškeliami milžiniški pinigai. Viskas absoliučiai skaidru ir tyra, negi nesuprantate?
Glaustai tariant, „Baltoji knyga“ savaime yra sveikintinas reiškinys – tikrai nemaniau, kad kada nors gyvenime matysiu N.Numavičiaus verslo voratinklį, su jo paties palaiminimu išdėliotą ant stalo. Bet „Baltoji knyga“ yra per balta. Kur kas baltesnė už tikrovę – todėl ir neįtikina.
Reinkarnacija pagal Mindaugą
O štai M.Marcinkevičius renkasi kiek kitokią taktiką. Išverčiant į žmonių kalbą – „Buvau šunsnukis, bet dabar aš geras“. Įtikina? Kažin.
Kai sutariama dėl pamatinių dalykų („Aš tavęs nekenčiu, o tu manęs irgi“), lieka tik vienas dalykas. Kaina.
Ir arkliui aišku, kad M.Marcinkevičius nori trauktis iš „VP grupės“. Turbūt ne mažiau akivaizdu, kad N.Numavičius taip pat nebenori jo matyti tarp savo partnerių. Ir kai sutariama dėl pamatinių dalykų („Aš tavęs nekenčiu, o tu manęs irgi“), lieka tik vienas dalykas. Kaina. Išvada elementari ir logiška – M.Marcinkevičius nori daugiau nei N.Numavičius nori pasiūlyti. Galite veikėjus šiame sakinyje sukeisti vietomis – esmė nepasikeis. Ir būtent todėl M.Marcinkevičiaus kalbos apie atsakingą ir sąžiningą verslą čia atrodo juokingai.
Galbūt visu tuo būtų galima iš dalies patikėti, jei ne „VP grupės“ šleifas. Jei „Spindulys“ būtų tik viena ir vienintelė šešėlį ant grupės metusi istorija. O turime ištisą sąrašą istorijų, kur abu ponai dalyvavo kartu. Ir ne tik jie abu – visa kompanija.
VST ir „Leo“. Arba kaip Lietuva persekioja „VP dešimtuką“
Vakarų skirstomųjų tinklų (VST) privatizavimas šiai kompanijai tapo tikra aukso kasykla. Lyg tyčia tinkamai surašyti įstatymai leido į energetikos įmonę investuotus pinigus atsiimti greitai ir su kaupu. Ir tai ne viskas – VST tapo durimis į ambicingiausią grupės projektą „Leo LT“. Beje, tuometis „VP dešimtukas“ labai stengėsi, kad „Leo LT“ žiniasklaidoje būtų vadinamas „liūtuku“. Juokas pro ašaras. „Liūtukas“, matote.
„Liūtukas“ nugaišo negimęs, kai pasikeitė šalies vadovybė. Tiesa, neišnešiotas „liūtukas“ N.Numavičiaus, M.Marcinkevičiaus ir kompanijos tuščiomis nepaliko – iš „Leo LT“ jie išėjo su solidžia kompensacija už VST praradimą. Na, ir šiokia tokia moralinė bausmė buvo – būtent nepavykęs „Leo LT“ išardė, atrodytų, nepajudinamą „VP dešimtuką“.
„Baltojoje knygoje“ visa tai pateikiama kaip nuoskaudos ir skriaudos kupina istorija. Jei neskaitėte, paskaitykite:
„Susvyravo didžiulės ir nepaprastai sėkmingos investicijos energetikoje: tik tapęs energetikos ministru Arvydas Sekmokas iškart suabejojo, ar Lietuvai energetikoje reikia privataus kapitalo, o vis dažniau tarp kandidatų į Prezidentus minima ES komisarė Dalia Grybauskaitė dar gerokai iki rinkimų kampanijos pradžios nevienareikšmiškai pasisakė, kad „LEO LT“ turėtų būti sunaikintas, o energetikos sektorius – grįžti valstybei.“
Ir toliau – pasirodo, Lietuvoje brendo tikra raganų medžioklė, o „VP dešimtukas“ matavosi politinių kalinių uniformas:
„Sakoma, kad krizę ir neapibrėžtumą sunkiausia ištverti geriausią vaizduotę turintiems žmonėms: jie pernelyg gerai įsivaizduoja visas blogas galimybes. Michailo Chodorkovskio likimas yra pamoka net ir turtingiausiam postsovietinėje visuomenėje išaugusiam žmogui – valstybė visuomet laimi. O 2009 m. krizės išgąsdinta Lietuva kaip tik ir šaukėsi stipresnio ir tvirtesnio valstybės vaidmens.“
Toks štai atvirumas. Iškankinta ir pažeminta turtingiausių Lietuvos žmonių kompanija (su kelių šimtų milijonų kompensacija). Persekiojama, engiama. O vyrai tiesiog norėjo dar vienos „sėkmingos investicijos energetikoje“.
Teisėjos dovana už 20 milijonų
Ar nuskriausti ir persekiojami vyrai sustojo? Ne. Jie juk drąsūs ir ryžtingi. Taigi sumanė nuo valstybės atsiriekti dar šiek tiek milijonų. Pataupyti.
Teisėja Rita Kisielienė ieškinį patenkina visiškai. Nes krizė, nes žemė pinga. Nes vyrams ir taip nelengva.
Antrojo Vilniaus „Akropolio“ sklypo istorija stačiai fantastiška. Viena iš grupės įmonių kreipiasi į teismą, kad šis perpus (daugiau nei 20 mln. Lt) sumažintų kainą, kurią nuskriausti vyrai įsipareigojo valstybei sumokėti už sklypą prie Vingio parko. Kaip valstybės pareigūnai apskritai leido tokias statybas tokioje vietoje – atskira istorija. O teismas nuskriaustiems vyrams susiklosto puikiai. Teisėja Rita Kisielienė ieškinį patenkina visiškai. Nes krizė, nes žemė pinga. Nes vyrams ir taip nelengva. Suprask, krizė pasibaigs – ir nuskriausti vyrai atbėgs į teismą su prašymu padvigubinti sklypo kainą.
Kyla skandalas, valstybei atstovaujanti (ir likviduojama) Vilniaus apskrities viršininko administracija (VAVA) niekaip nesugeba apskųsti R.Kisielienės sprendimo. Administracijoje galų gale atsiranda drąsi moteris. Zita Malova, kuri, taip ir nesulaukusi viršininko palaiminimo, pati pasirašo ir nuneša skundą į teismą. Ir tą pačią dieną į teismą atkeliauja VAVA vadovo Gintaro Sodeikos raštas, informuojantis, kad Z.Malova diena anksčiau prarado įgaliojimus atstovauti VAVA teismuose. Skandalas kaista, kol neveiksnumo ištikta VAVA galų gale tikrai apskundžia teisėjos sprendimą „nurašyti“ 20 milijonų.
Ir tada – sensacija. Pirmos instancijos teisme be jokio vargo triumfavę nuskriausti vyrai staiga atsiima savo pretenzijas.
Ar už tai atsiprašė N.Numavičius arba M.Marcinkevičius? Ne. Čia vyrai pasirinko kitą strategiją. Visų pirma – dėl abejotino skaidrumo bylos inicijavimo kaltina vienas kitą. Juokingiausia tai, kad N.Numavičiaus pusė tvirtina, esą viską darė M.Marcinkevičius, o apie patį ieškinį sužinota tik iš žiniasklaidos. Balta balta, kur dairais. Kaip „Baltojoje knygoje“. Tiesa, čia pat atsiranda ir juoda – dabar M.Marcinkevičius paduotas į teismą dėl (!!!) atsiimtu ieškiniu grupei padarytos žalos.
Ką daryti, jei iš valstybės negavai 20 milijonų? Pasiimk daugiau
Tarp kitko, „VP grupė“ ir iš šitos istorijos, kai prarado kišenėje beveik turėtus 20 milijonų, išėjo su dideliu finansiniu pliusu. Štai jums citata iš M.Marcinkevičiaus atsiliepimo byloje dėl ieškinio atsiėmimu padarytos žalos:
„Atsakovas pažymi, kad praėjus 4 metams po bylos nutraukimo iš esmės pasikeitė faktinė situacija, nes Ieškovas 2014 m. su Vilniaus miesto savivaldybe pasirašė naują sutartį dėl teritorijos ir viešosios infrastruktūros vystymo, pagal kurią Ieškovo įsipareigojimų į planuojamo kvartalo viešą susisiekimo infrastruktūrą ir inžinerinius tinklus investicijų suma preliminariai siekia 16 500 000 Lt, kai pagal 2008 m. vasario teritorijos plėtojimo sutartį tarp AKROPOLIS, UAB ir Vilniaus miesto savivaldybės AKROPOLIS UAB prisiimtų investicijų į prekybos centro prieigas bei miesto infrastruktūrą suma viršijo 80 mln. Lt (tokią sumą bendrovė įrodinėjo teisme). Vadinasi, net ir įsiteisėjęs Ieškovui palankus teismo sprendimas tokio ekonominio efekto Ieškovui nebūtų suteikęs. Po naujos sutarties dėl teritorijos ir viešosios infrastruktūros vystymo pasirašymo, AKROPOLIS, UAB teisių perėmėjo (Ieškovo) būsimų investicijų suma į viešosios infrastruktūros vystymą sumažėjo 63 500 000 Lt (18 390 871,18 EUR). Todėl ieškinio reikalavimas dėl neva patirtų 5 360 516,22 EUR nuostolių atlyginimo priteisimo iš Atsakovo yra akivaizdžiai nepagrįstas.“
Čia pateikti tik keli epizodai, kurie rodo, kas yra „VP grupė“ ir su kuo ji valgoma. Tiksliau, ką valgo ji pati.
Matėte? Taip, matėte. Nuskriausti vyrai nesugebėjo sutaupyti 20 milijonų teisme, bet vėliau sėkmingai susitvarkė Vilniaus savivaldybėje ir sutaupė 63,5 milijono. Tai pinigai, už kuriuos turėjo būti tvarkoma Vilniaus infrastruktūra. Už tokią sumą nuskriausti vyrai turėjo parūpinti geresnes gatves, gražesnę aplinką. Gal miestas taip būtų sutaupęs pinigų, tarkim, naujam vaikų darželiui. Bet vyrai nuėjo, pasitarė ir atsiėmė. Ne visai „Spindulys“, bet irgi prastai kvepia.
Ir čia ne pro šalį būtų koks nors „soriukas“, ar ne? Bet du turtingi ir įtakingi ponai tiesiog viešai vanojasi skudurais, ir vanojimasis toks įdomus, kad prezidentė sako, kad būtinai reikia rasti kažką nusikalstamo, o premjeras po savaitės atkerta, kad nieko nusikalstamo čia nėra. Beje, nuostabią progą patylėti praleido jie abu.
Štai, monologas baigtas. Čia pateikti tik keli epizodai, kurie rodo, kas yra „VP grupė“ ir su kuo ji valgoma. Tiksliau, ką valgo ji pati. Jei ką nors įžeidžiau – atsiprašysiu. Per advokatą.
TAIP PAT SKAITYKITE: Nerijus Numavičius atsiprašo Lietuvos už vieną gėdingiausių „VP grupės“ istorijų
