Jei Lietuvoje būtų politinės atsakomybės kultūra, man tikrai nereikėtų čia rašyti, kad Artūras Skardžius turi labai rimtų problemų. Neturėčiau priminti, kaip jis ištisai torpedavo ir vis dar torpeduoja suskystintų gamtinių dujų terminalą, nutylėdamas, kad jo žmonos verslas Baltarusijoje yra finansuojamas „Gazprom“ banko pinigais. Po to, kai visa tai paaiškėjo, ponas Artūras nusipelno garsiausio „Gazpromo“ skardžiabalsio titulo. Ir tikrai neturėčiau viso to rašyti, nes valstybėje su atsakingos politikos kultūra ponas Skardžius šiandien jau būtų susikrovęs daiktus ir atlaisvinęs Seimo nario kabinetą.
Tikrai nenoriu rašyti, kad ponas Skardžius nutylėjo šią informaciją. Ne tik pamiršdamas deklaruoti, kad jo žmona yra Baltarusijos įmonės akcininkė. Ne tik tvirtindamas, kad šį verslą jo mylima Snieguolė plėtoja „su kitais lietuviais“, bet pamiršdamas pasakyti, kad tarp „kitų lietuvių“ yra ir buvęs Baltarusijos energetikos koncerno „Belenergo“ vadovas. Ne tik žadėdamas, kad jo žmona atsakys į visus parlamentinio tyrimo klausimus, o po savaitės vietoj žmonos atsivesdamas advokatą.
Išėjo Skardžius pasibastyti.
Faktas. Artūras Skardžius jau keletą metų nuosekliai skleidžia gandus apie mistinius „bermudus“ ir neva milžiniška afera tapusį SGD terminalą, o jo šeimos versliuką finansuoja didžiausias šio terminalo priešas – „Gazprom“. Išėjo Skardžius pasibastyti.
Bet ir šito nenoriu rašyti. Nes valstybėje, kokioje norėčiau gyventi, Mindaugas Bastys jau seniai būtų susikrovęs daiktus ir išėjęs į pelnytą poilsį nuo aktyvios politikos. Bastys skardžiai tarpininkavo „Rosatom“ vyrukams, o Skardžius bastėsi SGD terminalo apylinkėse. Abu viena kryptimi, abu su keistais ryšiais. Tiksliau, abiejų žmonos. Po žmonos sijonu purvinų politinių skalbinių telpa daugiau nei nuosavose kelnėse – Skardžiaus/Basčio dėsnis.
Bet ne tik apie šiuos du ponus nenoriu rašyti. Labai nenoriu rašyti apie Ramūną Karbauskį. Žmogų, kuris ateidamas į valdžią žadėjo aukščiausius skaidrumo standartus. Ir pirmas susimovė. Kažkur greta Gretos. Bet Ramūnas bent jau pasitaisė. Kai nebeliko politinės pelkės paviršiuje plūduriuojančių šiaudų – Greta su visu „Agrokoncerno“ „Range Roveriu“ išvažiavo iš Seimo. Prisigretino tada Ramūnas. Vai, kaip prisigretino. Bet apie tai tikrai nerašysiu.
Kolosali antipatija kritiškiems žurnalistams, įtikėjimas nuo lubų nukabintomis ar paties susapnuotomis sąmokslo teorijomis – prie viso to seniai pripratome. Ir jeigu Gretos gelbėjimą dar buvo galima suprasti (širdis gi ne akmuo) kaip asmeninio vyriškumo ar kokio kitokio –umo demonstravimą, dabar Ramūnas Karbauskis nusigretino daug žemiau.
Didžiausios parlamentinės partijos lyderis tikrai neturėtų susitikinėti su politiku, dėl kurio galimos korupcijos vyksta parlamentinis tyrimas. Dar tas lyderis su tuo politiku neturėtų aptarinėti kaip tik to tyrimo eigos. Ir po to tas lyderis neturėtų išsijuosęs aiškinti, kad kaip tik tą tyrimą atliekančios komisijos pirmininkas turėtų skubiai atlaisvinti savo vietą. Aš tikrai neturėčiau to rašyti. Čia toks politikos pradžiamokslis, kurį turėtų žinoti net mezgėja iš, tarkim, Panevėžio. Bet jeigu gretintis – tai iki galo. Susigretinai su Greta – galima ir su Artūru.
Kodėl Ramūnas Karbauskis visa tai daro? Na, širdžiai neįsakysi. O širdis linksta valdžios kryptim. Ir širdžiai reikia tos saujelės socdemų, kuri sukurtų politinį mutantą pavadinimu „frakcijų koalicija“. Tik viena bėda – kai pasirašai „frakcijų koalicijai“ su frakcijos lankstuomene, o ne su visa frakcija, tavo šalininkų gretos (taip, vėl gretos) sumažėja. Ir taip jau nutiko, kad tokio Artūro balsas staiga pasidarė daug svarbesnis nei buvo prieš savaitę ar mėnesį.
Jeigu didžiausios parlamentinės partijos lyderis su tokiu Artūru aptarinėja jo paties parlamentinio tyrimo eigą, galima eiti dar toliau. Yra jau minėtas Mindaugas, su kuriuo galima aptarti Konstitucinio Teismo teisėjų darbą, o prie progos pakalbėti apie „Rosatom“ reikalus. Dar galima aplankyti tokį labai smarkiai sergantį Kęstutį ir pakalbėti apie moteris. Tiesiog apie moteris – jokios politikos. Na, gerai. Ir apie tyrimą dėl moterų. Šiek tiek.
Ramūnas negeria, o Eligijus frakcijos neturi. Tiesiog nėra bendrų temų.
Dar yra Rolandas, su kuriuo galima ne tik pasikalbėti, bet ir paskraidyti. Trumpas dialogas ar paskraidymas prekybos poveikiu ir prokurorų darbo tema – žiū, gal „frakcijų koaliciją“ netikėtai papildys „tvarkiečiai“.
Dar būtų galima su Eligijumi pasikalbėti apie dėžutes nuo butelių. Bet Ramūnas negeria, o Eligijus frakcijos neturi. Tiesiog nėra bendrų temų.
Siaubingai nenorėjau viso to parašyti. Norėtųsi tiesiog ramiai grįžti namo ir siurbčioti arbatą, žiniose stebint, kaip Lietuvos politinė arena valosi nuo korupcijos ir purvinų žaidimų. Bet matau visai ne tai. Ir rašau, kad ir kaip nenorėčiau.
