Terminą „moralinis lankstumas“ pasiskolinau iš filmo „Thank You for Smoking“. Pagrindinis personažas – tabako pramonės lobistas, savo sūnui aiškinantis, kad jo melagystės ir manipuliacijos... nėra melagystės ir manipuliacijos. Tai moralinis lankstumas. Toks lankstumas, kurį demonstruojantys žmonės labai norėtų valdyti jūsų visų nuomones ir nuotaikas. Toks lankstumas, kuris informaciją paverčia įrankiu, o tiesą nurašo kaip trukdį.
Pradėsiu nuo pokalbių, kuriuose teko dalyvauti pačiam. Vienas, vykęs prieš porą savaičių, ypač įsiminė. Kadaise teko dirbti su vienu žmogumi, pasižyminčiu ypatingu moraliniu lankstumu. Nemačiau jo kokius 8 ar 9 metus. Jei atvirai, ir visiškai nepasiilgau. Bet tas žmogus pasinaudojo proga ir sumanė man pravesti paskaitą apie žurnalistiką, informaciją ir tiesos reliatyvumo sampratą.
Mano pašnekovas labai stengėsi įrodyti, kad jokios tiesos nėra. Kad viskas yra „požiūrio klausimas“. Atsakiau paprastai. Tiesa nėra „požiūrio klausimas“.
Pokalbio esmė – mano pašnekovas labai stengėsi įrodyti, kad jokios tiesos nėra. Kad viskas yra „požiūrio klausimas“. Po to, įsijautęs, ėmė pasakoti, kaip savo gyvenimo tikslu laiko menamą kovą prieš Lietuvą užvaldyti sumaniusius Vakarų verslininkus, seksualines mažumas ir žydus. Ne, tai ne tas žmogus, apie kurį daugelis turbūt tik ką pagalvojo. Bet šilta.
O mano pašnekovas buvo nusiteikęs karingai. Neslėpė, kad prie naujos valdžios jaučiasi labai užtikrintai ir tikisi bent jau tylaus palaikymo savo ir savo šeimininko kryžiaus žygiams.
Atsakiau paprastai. Tiesa nėra „požiūrio klausimas“. Melas, neapykanta ir politinė prostitucija – juo labiau. Bet pašnekovas nebuvo iš tų, kurie supranta, kad kitas pokalbio dalyvis gali turėti nepalenkiamą poziciją. Nors kelis kartus aiškiai pasakiau, kad pokalbis beprasmis ir bus daug maloniau jo nebetęsti – jis vis tiek vertėsi per galvą, bandydamas pateisinti savo moralinį lankstumą. Nors čia jau ne šiaip sau lankstumas – čia olimpinio lygio moralinė gimnastika.
Taigi beliko balsu juoktis jam į veidą. Taip, nemandagu. Taip, nekorektiška pašnekovo atžvilgiu. Bet teisinga, nes tikrai esu įsitikinęs, kad tokie žmonės nuo visuomenės informavimo turi būti laikomi per patrankos šūvį. Ir, patikėkit, tikrai baisu suvokti, kad tokie žmonės dabar jaučiasi turintys rimtą politinį palaikymą. Toks palaikymas Lietuvoje gali įtvirtinti „alternatyvių faktų“ žiniasklaidą. Nors tai visai ne žiniasklaida – tai smegenų plovimas. Ir milžiniškas pavojus valstybei, kuri jau ketvirtį amžiaus bando išsigydyti sovietinės santvarkos paliktas žaizdas.
Bet mano pašnekovas, bent jau kol kas, atstovauja marginalams. Tiems, kurių požiūris „pinigai nekvepia“, seniai žinomas. Tiems, nuo kurių mąstantys žmonės seniai nusisuko, neapsikentę melo, manipuliacijų ir neapykantos. O yra ir kiti žmonės. Daug didesni, vis dar galingi. Ir propaguojantys savą moralinio lankstumo versiją.
Tada, kai teisėsauga klibina finansiškai artimas partijas ar, neduokdie, visatos valdovu save laikantį leidėją, visos metų metus deklaruotos laisvo žodžio vertybės keliauja į unitazą. Tada galima apdergti STT agentus, kurie klibina kokį nors labai gerą kurorto merą ir parodo jo „zadanijas“. Tada galima skelbti „išskirtinius“ interviu su kokio nors premjero žmona, kuri rypauja, kaip nedori žurnalistai jos žentą puola. Tada galima daryti spaudimą, kad karjeros nepadarytų vienas ar kitas prokuroras, kuravęs vieną ar kitą tau nemalonią bylą. Tada galima valytis kojas į skaitytojų mąstymą, nes tau rūpi tik tavo nuosava sėdimoji, o ne joks laisvas žodis.
Kalbu ir apie ponus iš „MG Baltic“. Ir ne tik apie poną Raimondą, kuris, pagal STT surinktą medžiagą, savo asmeniniais naminiais gyvūnėliais laikė bent porą Seimo narių, Mokesčių inspekcijos bei Kelių direkcijos vadovybę. Aišku, ponas Raimondas yra ryškiausia persona šioje istorijoje. Tas, kuris VMI vadovui duoda kažką, ką, suprask, turi tik kokie 30 žmonių visoje Lietuvoje. Tas, kuris Kelių direkcijos vadovo pavaduotoją apibūdina žodžiais „nėra ištvirkintas“. Ir tas, kuris didele dalimi kontroliuoja vienus didžiausių ir svarbiausių žiniasklaidos kanalų Lietuvoje.
Bet jis juk ne vienas. Mano bičiulis ir kolega Paulius Gritėnas neseniai dalijosi prisiminimais iš visiškai neseniai vykusio pokalbio su tokiu ponu Romanu iš tos pačios struktūros. „Tu galvoji, kad viskas taip paprasta?“, „Manote, kad esate teisingi?“ – ir taip toliau.
Nieko neprimena? Man – iki skausmo. Primena tą patį pašnekovą, kuriam su malonumu juokiausi į veidą. Ir visas tas moralinio lankstumo dogmas, kurias laikau didžiausia žiniasklaidos degeneracijos rizika. Dar viena grupelė žmonių, kuriai tiesa yra reliatyvi sąvoka, o pinigai nekvepia – ypač jeigu jie plaukia į tavo kišenę.
Bet nepamirškim ir svarbiausio žmogaus. Pono Dariaus. Jis tikrai turėjo solidaus, blaiviai mąstančio ir racionalaus verslininko reputaciją. Jis tikrai buvo vienas iš tų, apie kurį pagalvojus termino „oligarchas“ vartojimui tikrai neapsiverstų liežuvis. Ir dabar ponas Darius stengiasi laikytis nuošalyje. Bet laikosi taip, kad tikrai neatrodo nei solidus, nei blaiviai mąstantis. Tik... morališkai lankstus.
Kai STT susėmė Eligijų Masiulį su „paskola“ butelio dėžutėje, ponas Darius turėjo vieną labai paprastą išeitį, kurią galima rasti bet kokiame krizių komunikacijos pradžiamokslyje. Jei yra vienas žmogus, kuris įklimpo su „paskola“ ir meta korupcijos šešėlį ant tavo visą gyvenimą kurtos imperijos – atsiribok nuo jo. Jei jauti pareigą jo nepalikti nelaimėje – atsiribok bent formaliai, suspenduok įgaliojimus iki tyrimo pabaigos. Visa tai Lietuvoje daryta šimtus kartų.
Bet ponas Darius pasirinko kitą kelią. Ponas Darius nutarė nematyti problemos, kad vienai įtakingiausių Lietuvos žiniasklaidos struktūrų vadovauja kyšininkavimu įtariamas asmuo. Nematė problemos ir tada, kai išlindo STT užfiksuoti pokalbiai tarp pono Raimondo ir VMI vadovo. Pamatė tik tada, kai įtarimai buvo pareikšti visam jo koncernui.
Tada pono Dariaus koncernas užėmė labai moraliai lanksčią poziciją. Žinote, ponas Raimondas neturi darbo sutarties su koncernu „MG Baltic“. Taigi kaip jis galėjo veikti koncerno naudai?! Ciniškas faktų iškraipymas, tikintis surasti pakankamo bukumo (ar moralinio lankstumo) teisėją, kuris patikėtų, kad tokioje pozicijoje yra kažkokia teisinė logika. Alternatyvūs faktai visu gražumu, ponios ir ponai.
Ne taip ir seniai pats šiek tiek žavėjausi ponu Dariumi. Tikrai charizmatiškas ir velniškai protingas žmogus, vengiantis spaudimo valstybės institucijoms ar manipuliavimo savo galia, turima per žiniasklaidą. Klydau. Manau, ponas Darius tikrai toks buvo, bet pasidavė moralinio lankstumo suteikiamam patogumui. Tai savijautai, kai guodiesi, kad tiesa yra subjektyvi sąvoka, o „jis nėra ištvirkintas“ – puikus komplimentas kišenėje laikomam valstybės pareigūnui.
