Kokio nors didelio ir galingo priešo sukūrimas – sena, bet vis dar efektyvi politinės komunikacijos priemonė. Pasirenki kokią nors konkrečią grupę, ją demonizuoji ir taip prieš ją nuteiki savo gerbėjus. Iškart du privalumai. Pirmas – tavo susikurtas „priešas“ neteks dalies visuomenės palaikymo. Antras – jei tas „priešas“ tave kritikuos, turėsi pranašumą, nes pirmas jį apkaltinai šėtonišku sąmokslu.
Jau kurį laiką laukiau, kada būsime oficialiai paskelbti liaudies priešais. Vis dėlto nesitikėjau, kad tai įvyks S.Skvernelio kalboje, kurią jis rėžė „netikėtai“ pranešdamas, kad sieks prezidento posto. Premjeras pareiškė, kad ne visi žurnalistai jam atrodo tikri, o kai kurie tik ir ieško „kokį š... išpiltų ant Skvernelio“.
Gal sutapimas, gal kokio pokalbio apie krepšinį rezultatas, bet tuo metu premjeras puikiai žinojo, kad 15min Tyrimų skyrius ruošia medžiagą apie jo ryšius su verslininku Dariumi Gudeliu – viešųjų ryšių specialistu ir politinių kampanijų ekspertu, kuris vien pernai Vyriausybėje lankėsi mažiausiai 19 kartų ir nemaža dalis tų apsilankymų buvo vizitai pas S.Skvernelį. Vizitai, kurių premjero oficialioje darbotvarkėje niekada nebūdavo.
Gerokai prieš „netikėtą“ pareiškimą Rusnėje, paties S.Skvernelio klausėme apie šiuos susitikimus. Premjeras muistėsi ir išsisukinėjo, sakydamas, kad tokių susitikimų „neskaičiuoja“. Oficialūs klausimai buvo užduoti ir Vyriausybės kanceliarijai bei premjero komandai. Ir tą džiugią bei, suprantama, visiškai netikėtą ir neplanuotą akimirką, kai paskelbė sieksiantis prezidento posto, S.Skvernelis papildė tirada, nukreipta prieš žurnalistus.
Savo profesinėje praktikoje turėjau vieną tikrai įsimintiną atvejį, kai nutiko kažkas panašaus. 2016 m. kovo 28 d. Rusijos lyderio Vladimiro Putino atstovas spaudai Sergejus Peskovas netikėtai pareiškė, kad ruošiama „informacinė ataka“ prieš V.Putiną. Pats buvau tos „informacinės atakos“ dalyvis: kartu su kolegomis dirbau prie Panama Papers tyrimo ir stambiausios ten pagautos žuvies – V.Putino bičiulio Sergejaus Roldugino, į kurio ofšorines įmones plaukė milijardinės sumos.
V.Putinas nusprendė šauti pirmas. Taip jis nuteikė savo gerbėjus, kurie po kelių dienų pasirodžiusią Panama Papers medžiagą jau buvo girdėję esant „informacine ataka“ prieš šalies lyderį. Tarptautinėje auditorijoje tai sukėlė daug atgarsio ir išėjo tik į naudą Panama Papers tyrimui – Kremliaus dėka, visas pasaulis išgirdo, kad mūsų bendruomenė tuoj tuoj paleis kažką apie Rusijos valdovą. Bet Kremliaus pareiškimas nebuvo skirtas tarptautinei auditorijai – juo buvo apdorojami Rusijos piliečiai.
Mūsų premjeras sako nežinantis, kas yra Watergate‘o skandalas – apie tai jis leptelėjo komentuodamas sunaikinto įrašo istoriją. Ar premjeras nežino ir Panama Papers? Na, turbūt žino. Gal tada žino ir metodus, kuriais Kremlius mėgino gesinti skandalą dar prieš jo pradžią.
Bet gal pareiškimas apie „š... pilstytojus“ kelios dienos prieš pasirodant nepatogiai medžiagai – tik sutapimas. Žinot, visko būna. Ir tas mūsų premjeras – emocingas žmogus, kartais pasireiškia.
Beje, jau antrą kartą susiduriu su tokia S.Skvernelio strategija. Kai pernai premjerui siunčiau klausimus apie jo namo statybas ir susitikimus su verslininku Artūru Rakausku, kurio energetikos verslui ši Vyriausybė davė tikrai nemažai, premjeras „netikėtai“ apie namą prabilo spaudos konferencijoje.
Kadangi spaudos konferencija turėjo būti apie visiškai kitus dalykus, joje nedalyvavau. Ir paklausti, žinoma, negalėjau. O premjeras „netikėtai“ pasakė tiek ir taip, kaip jam naudinga. Beje, dalis klausimų taip ir liko neatsakyta – S.Skvernelis atsisakė tai daryti. Seimo kontrolierius vėliau nustatė, kad taip buvo pažeistas įstatymas.
O grįžtant prie neoficialaus premjero patarėjo Dariaus Gudelio istorijos, galima pastebėti ir dar vieną skandalo gesinimo manevrą. O gal ir kelis.
Pirmadienį Vyriausybėje lankėsi Sakartvelo premjeras. Buvo kameros, fotoaparatai, kompiuteriai ir mikrofonai. Suprantama, buvo ir rizika, kad kažkas paklaus apie poną Gudelį, nes 15min tyrimas publikuotas šio susitikimo išvakarėse.
Tačiau pirmadienį jūs nepamatėte premjero komentarų apie D.Gudelį per žinias, negirdėjote jų per radiją ir neskaitėte portaluose. Nes niekas nepaklausė. Kodėl? Kaip pasakojo kolegos žurnalistai, premjero žmonės pranešė, kad dėl „įtemptos darbotvarkės“ atsakymų į klausimus nebus. O dabar pažiūrėkite, kokia įtempta premjerui buvo pirmadienio darbotvarkė:
Aišku, čia turbūt ne visa darbotvarkė. Gal kokie pasitarimai ir darbas su dokumentais. Gal užėjo koks draugas, kaip sako vienas premjero patarėjas.
Tikrai nežinau, ar kolegos iš kitų žiniasklaidos priemonių planavo S.Skverneliui užduoti klausimus apie devyniolika D.Gudelio apsilankymų Vyriausybės rūmuose. Bet tikrai žinau, kad premjero komanda nedavė galimybės užduoti bet kokius klausimus. Dar vienas senas manevras, skirtas gaisro gesinimui. Jei nori, kad istorija neišsirutuliotų po visą žiniasklaidą (ir nepasiektų visų tavo rinkėjų) – venk bet kokių komentarų. O po poros dienų bus jau nauja aktualija, kurios komentavimui netrukdys net labiausiai įtempta darbotvarkė.
Beje, analogiškai premjeras vengė komentarų apie sunaikintą įrašą. Nei Lietuvoje, nei vizito Japonijoje metu jis nerado laiko pasisakyti šia tema. Teko (prisi)kalbėti patarėjams, ypač vienam. Bet čia gi viskas tvarkoj – patarėjas gali atrodyti kaip klounas ar melagis, jei tik tai padeda sumažinti žalą šefo reputacijai. O premjerui pasisakyti pavyko tik antrą skandalo savaitę, kai teko stoti prieš kameras Seime.
Yra vis ilgėjantis sąrašas „nepatogių“ žurnalistų, kurių vengia ir kuriems karą skelbia tiek premjeras, tiek jo politiniai bendražygiai.
Taip, čia su liūdesiu kalbu apie buvusį kolegą Skirmantą Malinauską, kuris ir 19 Dariaus Gudelio vizitų bandė pateikti kaip savo nuopelną. Ir net po to, kai jo žodžius paneigė pats D.Gudelis, S.Malinauskas toliau atkakliai kartoja tą pačią istoriją, kuria, švelniai tariant, galima suabejoti. Beje, irgi ne pirmą ir turbūt ne paskutinį kartą.
Daug kartų kartojamas melas bent jau daliai publikos įkalamas į galvą kaip tiesa. Dar viena tezė iš smegenų plovimo pradžiamokslio. Ir šią technologiją nuolat naudoja daugelis dabartinio politinio elito atstovų.
Jiems nesvarbu, kad žurnalistai pričiupo juos meluojant. Naujienų skaitytojams, klausytojams ir žiūrovams svarbu iki galvos skausmo kartoti tą pačią tezę. Visų pirma, taip daliai visuomenės tema tiesiog nusibos – nes jie nuolat girdės tą patį. Visų antra – dalis žmonių tikės melu, ir net tada, kai bus įrodyta, kad tai melas.
Donaldo Trumpo administracija į pasaulį atvedė terminą „alternatyvūs faktai“ – taip pavadinta jau buvusio JAV prezidento atstovo Seano Spicerio pasakyta melagystė. Ką gi, sveiki atvykę į alternatyvių faktų pasaulį. Laikas ir Lietuvai taikyti daugiau amerikietiškų standartų.
Žurnalistai būna patogūs ir nepatogūs. Kad tų nepatogių būtų mažiau – apie „netikėtą“ sprendimo paskelbimą Rusnėje informuoti tik tie, kuriuos atsirinko premjero komanda. Didžiuojuosi kolege Jūrate Damulyte iš BNS, kuri apie tai viešai prabilo.
Beje, vieną dalyką turbūt reikia paaiškinti. BNS gavo informaciją apie „netikėtą“ pareiškimą, bet tai jokiais būdais nereiškia, kad šios naujienų agentūros žurnalistai premjerui yra „patogūs“. BNS naujienas prenumeruoja ir skelbia visos stambiausios Lietuvos žiniasklaidos priemonės. Televizijos, portalai, radijo stotys, laikraščiai. Taigi kai BNS pranešė, kad S.Skvernelis nutarė kandidatuoti, ši žinia atsidūrė visur. Užtikrinta maksimali žinios sklaida, o nepatogių klausimų rizika sumažinta iki minimumo.
Beje, būtent BNS žurnalistas Saulius Jakučionis Rusnėje paklausė S.Skvernelio apie D.Gudelį ir galimybes pasitelkti šį verslininką kaip konsultantą rinkimų kampanijai. Taigi nepatogių klausimų Rusnėje išvengti nepavyko.
Premjeras ir jo komanda rūšiuoja žurnalistus ir vengia tų, su kuriais gali patekti į nepatogias situacijas. Galbūt todėl S.Skvernelio jau keletą mėnesių neprisikviečiame į tiesiogines laidas 15min studijoje. Arba tiesiog kaskart pataikome į tą siaubingai užimtą laiką ir, žinoma, labai intensyvią darbotvarkę.
Ir kalbu ne tik apie 15min. Yra vis ilgėjantis sąrašas „nepatogių“ žurnalistų, kurių vengia ir kuriems karą skelbia tiek premjeras, tiek jo politiniai bendražygiai. Rita Miliūtė tokia bloga, kad pas ją į laidas kojos nekelia visa trejybė – Saulius Skvernelis, Ramūnas Karbauskis ir Agnė Širinskienė. Andrius Tapinas – apskritai blogio įsikūnijimas ir perversmų organizatorius.
Dar prisiminkim, kaip Agnė Širinskienė ir kompanija iš LRT vijo Edmundą Jakilaitį, Artūro Skardžiaus apkaltos komisijos darbą pavertė 15min žurnalistų šaltinių medžiokle, o netrukus pati pradėjo kaltinti 15min neva dirbant kažkokiems priešiškiems interesams. Beje, ir tai vyko kaip tik tuo metu, kai pradėjome kelti premjerui nepatogius klausimus. Turbūt sutapimas.
Dar prisiminkim daugybę iniciatyvų suvaržyti žodžio laisvę. Prisiminkim tebesitęsiantį bandymą politizuoti LRT valdymą.
Dar prisiminkim, kaip žurnalistai prarado neatlygintiną prieigą prie Registrų centro duomenų, o S.Skvernelio Vyriausybė tos prieigos sugrąžinimo klausimą nukėlė iki metų pabaigos – persigalvojo tik tada, kai įsisiūbavo skandalas dėl sunaikinto įrašo.
Dar prisiminkim, kaip Stasys Jakeliūnas nepatogius žurnalistus vadina propagandistais. Dabar jau ir Seimo skaidrumo įsikūnijimas ir kovotojas su „MG Baltic“ šešėliais Vytautas Bakas siunta, kad LRT laidoje apie premjero kandidatavimą dalyvavo „neteisingi“ žurnalistai. Politiniams priešams, anot jo, tarnauja ne tik 15min žurnalistė Liepa Želnienė, bet ir „Lietuvos ryto“ apžvalgininkas Vytautas Bruveris.
„Faktas, kad dabar bus puolami visi, kas bent kiek susijęs su premjeru. Aš irgi“, – visiškai neseniai mano „Facebook“ sienoje parašė buvęs kolega S.Malinauskas. Ir beveik neabejoju, kad jis artimiausiu metu tai labai dažnai kartos. Galbūt kartos ir pats premjeras. Nes reikia priešo. Nes reikia pasakyti, kad kažkas puola. Kad kuo mažiau žmonių suprastų, kad puoli tu.
