Kai Dainius Pavalkis – menkai žinomas „darbietis“, labiau pagarsėjęs kaip medikas nei kaip politikas – tapo švietimo ir mokslo ministru, tikėtis buvo galima visko. Bet ir pats D.Pavalkis turbūt negalvojo, kad rimčiausios politinės batalijos jo laukia kovoje su... jį delegavusia partija.
Išlaidos komandiruotėms, Vyriausybės programos nevykdymas (nežinant premjerui) – D. Pavalkiui prikaišiojama daug. Bet tai ne pirmas (ir turbūt ne paskutinis) kartas, kai „darbiečiai“ stumdomi iš postų prisidengiant įvairiausiais priekaištais ir nepateikiant nė vieno konkretaus įrodymo.
Bet tai ne pirmas (ir turbūt ne paskutinis) kartas, kai „darbiečiai“ stumdomi iš postų prisidengiant įvairiausiais priekaištais ir nepateikiant nė vieno konkretaus įrodymo.
Ironiška, bet geriausias to pavyzdys – švietimo ir mokslo ministro kėdę jau besimatuojantis Vydas Gedvilas. Šast – partija (ar Viktoras) nutaria, kad jis yra nevykęs Seimo pirmininkas. Ir padovanoja Lietuvai Loretą Graužinienę, o interneto „troliams“ – sensacingą prisistatymo kalbą (ar septintoko rašinėlį) apie „Senį ir jūrą“, „Tuti tuti tuti ta“ ir daugybę kitų naujosios Seimo vadovės perlų. Ar L.Graužinienė yra geresnė Seimo pirmininkė nei V.Gedvilas? Kažin.
O kodėl pasitraukė nė metų neišdirbęs Seimo pirmininkas, taip ir liko neaišku. Na, valdančiajai koalicijai tada aidėjo priekaištai iš prezidentūros – dėl Seimo vadovybės, bet ne dėl V.Gedvilo, o dėl juodosios buhalterijos byloje kaltu pripažino Vytauto Gapšio buvimo pirmuoju Seimo vicepirmininku.
Šast – atsistatydina abu. V.Gedvilas – „solidarizuodamasis“ su V.Gapšiu. Kaip solidarizuodamasis? Irgi teistumo panoro? Beje, tądien, kai L.Graužinienė tapo Seimo pirmininke, Seime tvyrojo intrigos nuojauta – ne dėl to, ar parlamente pakaks balsų V.Uspaskicho favoritės paskyrimui, o dėl to, ar V.Gedvilas tikrai parašys atsistatydinimo pareiškimą. Parašė. Nes susiruošė į Europos Parlamentą (EP).
Na, tiksliau, jam buvo pažadėta pirma vieta „darbiečių“ kandidatų į EP sąraše. Ir pažadą Viktoras ištesėjo. Beveik iki galo. V.Gedvilas tikrai gavo pirmąjį numerį. Tik staiga Viktoras pakeitė nuomonę ir pirmą numerį pasiėmė sau. Kaip vėliau paaiškėjo – ir vienintelį „darbiečiams“ tekusį EP mandatą.
Štai taip V.Gedvilas antrą kartą liko pastumdėliu. V.Uspaskichui čia galima pritaikyti tai, ką man ir kolegoms prieš keletą metų pasakė vienas buvęs viršininkas: „Aš esu žodžio žmogus: daviau žodį – tai galiu ir atsiimti.“ Ir atsiėmė. Gal iš Viktoro išmoko, o gal pats Viktorą mokė.
O kas nutiko su L.Graužiniene? Nebe Viktoro favoritė, nebetinkama vadovauti partijai (tarsi iki savivaldos rinkimų nebuvo plika akimi matyti, kad L.Graužinienės politinė charizma partijos reitingus veikia kaip inkaras). Ir ji pasitraukti nuo partijos vairo nutarė „savo noru“.
Seimo pirmininkės užsienio vizito metu partija pranešimo spaudai forma praneša, kad jos pirmininkė traukiasi. Pati besitraukianti partijos pirmininkė žurnalistams nepasiekiama artimiausias 24 valandas – turbūt dar nepakanka to „savo noro“ atsistatydinimui. O toliau – partijai vadovauti nebetinkama politikė toliau vadovauja Seimui. Turbūt todėl, kad Seime mažesnė atsakomybė. Bet jeigu reikės, ji taps netinkama ir Seimo pirmininkės pareigoms – juk žodžio žmogus, kaip bebūtų.
Bet grįžkim prie D. Pavalkio. Jam turbūt irgi buvo nemažai pažadėta. Ar bent jau taip atrodė pirmaisiais ministro darbo metais, kai jis su Algimanta Pabedinskiene, surėmę pečius ir krūtines, taranavo didelius europinius pinigus skirstančią Europos socialinio fondo agentūrą (ESFA).
D.Pavalkis ėmėsi mažiau paisyti nurodymų „iš viršaus“. Kaip sako pats vis-dar-ministras, tokių nurodymų buvo – ne „kriminalinių“, bet buvo.
Taranavo taip, kad dvi „darbiečių“ ministerijos įgytų kone besąlygišką ESFA kontrolę. Nepavyko – tąsyk D.Pavalkis su komanda atsimušė į socdemų sumūrytą sieną, o „darbiečiams“ teko pamiršti svajas apie ESFA užvaldymą.
Galbūt tada, galbūt vėliau – kažkas pasikeitė. Panašu, kad D.Pavalkis ėmėsi mažiau paisyti nurodymų „iš viršaus“. Kaip sako pats vis-dar-ministras, tokių nurodymų buvo – ne „kriminalinių“, bet buvo. O ką galima padaryti teisėtai, bet ne itin teisingai, parodė ne vienas ir ne du ministrai – ir ne tik „darbiečiai“, toli gražu.
Kokios eilutės Vyriausybės programoje nesilaiko D. Pavalkis – nežino nei pats ministras, nei premjeras Algirdas Butkevičius. Na, D. Pavalkis pusiau juokais sako, kad galbūt „darbiečiai“ supainiojo programas – prikaišioja dėl Vyriausybės, nors kalbama apie partinę.
Na, turbūt ne apie 2012 m. rinkimų programą, o apie tą kitą programą, kurios niekas viešai neskelbė. Nes jeigu vertintume pagal pažadų ir pusiau luptų postulatų pilną Seimo rinkimų programą, pasitraukti turėtų visi Darbo partijos ministrai. Pirmiausia – ta pati A.Pabedinskienė, nes žadėtosios 1509 Lt minimalios algos nėra ir nebus dar ilgai. Nes „generuojanti ekonomika“ veikia tik rinkimų pažaduose, o ta tikroji ekonomika prie postulatų nesitaiko.
Ekonomika nematuojama pažadais. Švietimo ir mokslo kokybė – irgi. Ir visi tai supranta. Iki Seimo kadencijos pabaigos liko pusantrų metų. Ką su savimi, be meilės krepšiniui ir golfui, atsineštų V.Gedvilas? Na, pirmiausia – turbūt naujus žmones naujose vietose. Tada – naujus sprendimus, bet ne tuos, apie kuriuos būtų kalbama daug ir garsiai. Galbūt ir didesnį nuolankumą – dusyk žodžio žmogaus viešu pastumdėliu buvęs politikas turbūt jau priprato prie tokio statuso.
Tiesa, politinėje Darbo partijos košėje atsirado naujas prieskonis – Valentinas Mazuronis, pretenduojantis tapti partijos renesanso simboliu. Kad jis taps nauju „darbiečių“ pirmininku – kaip ir neabejotina (nebent žodžio žmogus atsiims žodį).
O štai, kiek laiko jis bus tinkamas vadovauti partijai – vėlgi didele dalimi nuo žodžio žmogaus priklausantis klausimas. Gal trumpai, o gal visai ilgai. Ypač jei liks galioti pirmos instancijos teismo sprendimas juodosios buhalterijos byloje.
