Lygiai prieš ketverius metus apvogiau vagį. Iš žmogaus, susijusio su galimu kalinių balsų supirkimu Darbo partijos ir konkrečių jos kandidatų naudai, pavogiau tai įrodančią medžiagą. Taip, pavogiau. Pirma ir vienintelė vagystė mano gyvenime, kurios rezultatas – didžiausias rinkimų skandalas Lietuvos istorijoje.
Kas buvo toliau? Konstitucinis Teismas iš Jono Pinskaus ir kompanijos atėmė teisę patekti į Seimą. Teismas pono Pinskaus bičiulį Eugenijų Maciulevičių ir kitus veikiančius asmenis nuteisė. Kitas teismas – išteisino. Taip, išteisino. Nepaisant to, kad teisėsaugos surinkta medžiaga rodė, kad kalinių balsų pardavėjams buvo sumokėti pinigai. O tai, kad balsais prekiavę kaliniai teisme liudijo balsavę, bet – vos ne tyčia – ne už Darbo partiją, turbūt neturėtų stebinti.
Ir tai buvo ne vienintelis balsų pirkimo (ar galimo balsų pirkimo – jei pinigai nėra įrodymas) atvejis 2012 m. rinkimuose. Bet tai buvo seniai. Ketveri metai – pakankamai daug laiko didelės problemos sprendimui. Bet VRK ir Zenonas Vaigauskas sprendimo nerado. O gal ir nepersistengė jo ieškodami.
Ketveri metai – pakankamai daug laiko didelės problemos sprendimui. Bet VRK ir Zenonas Vaigauskas sprendimo nerado. O gal ir nepersistengė jo ieškodami.
Prezidento rinkimai su Dalios Grybauskaitės dominavimu – prasta vieta balsų supirkinėjimui. Tad natūralu, kad jie buvo gana ramūs. Kaip ir rinkimai į Europos Parlamentą, kurie partijoms nėra pats didžiausias prioritetas. Bet pavojaus signalą matėme jau pernai. Savivaldos rinkimuose balsų supirktuvė vėl veikė didelėmis apsukomis. Panaikinti rinkimų rezultatai Širvintose (laikykitės ten, ponia Pinskuviene), aibė kitų atvejų.
Ką darė Zenonas Vaigauskas? Panašu, kad ieškojo, kur padėti vieną kitą milijoną brangioms informacinėms sistemoms, iš kurių bet kas galėjo kibirais tempti rinkėjų asmens duomenis.
Pagrindinis kovos su balsų pirkimu krūvis permestas Lietuvos policijai, kuri ir taip apkrauta aibe darbų. Pagirtina, kad pareigūnai dirba ir randa, panašu, naujų balsų pirkimo atvejų. Bet pagrindinis rinkimų organizatorius prevencija iš esmės neužsiima. Taip, yra stebėtojai. Tik dauguma jų – deleguoti partijų ir pirmiausia susitelkę į saviškių balsų skaičiavimą. Dar yra VRK pasamdyti rinkimų komisijų nariai. Vieni – pakeliui į pensiją. Kiti – menkai motyvuoti dėl didžiulio darbo krūvio ir menko atlygio. Ne paslaptis – yra ir tokių, kurie „atsėdi“ savo valandas ir netrykšta jokiu entuziazmu vaikytis girtuoklėlį, kuris galbūt pardavė savo balsą kokiam nors, tarkim, kandidatui Kęstui.
Per ketverius metus „Baltosios pirštinės“ su kukliu biudžetu balsų pirkimo prevencijos srityje nuveikė daugiau nei Z.Vaigauskas per visas savo amžinumo kadencijas.
Ką dabar darys VRK? Na, prisimenant, kaip Z.Vaigausko komisija nevalingai spyriojosi dėl Darbo partijos prieš ketverius metus, tikrai abejoju, ar jai užteks smarvės viso „tvarkiečių“ sąrašo pašalinimui. Juo labiau kad turime precedentą – kalinių balsų pirkimo istorija buvo kur kas rimtesnis ir didesnis pažeidimas. Juolab – sudėjus su kitais vienai partijai priskirtais balsų pirkimo atvejais 2012 m. rinkimuose. Tada iš rinkimų sąrašo eliminuoti penki politikai.
Gal „tvarkiečiai“ ir verti griežčiausios bausmės. Bet turėdami kišenėje Konstitucinio Teismo sprendimą dėl penkių „darbiečių“, jie turi ir pakankamai rimtą argumentą sąrašo gynybai. Nebent yra kažkas, ko mes nežinome. Tarkim, pokalbių įrašai, kur koks nors ponas Kęstas kokiam nors ponui Rolandui duoda ataskaitą apie visoje Lietuvoje nupirktų balsų suvestinę.
Galų gale, „tvarkiečiai“ nėra problema. Jų dabartinė situacija – tik problemos pasekmė. Jie, panašu, yra tik dar vieni balsų supirktuvės naudotojai. Ir kol supirktuvė nebus uždaryta, visada bus rizika, kad dabartinių klientų vietą netruks užimti kiti.
TAIP PAT SKAITYKITE: Šarūnas Černiauskas: Jei nieko prieš, aš jus apvogsiu. Jei prieš – irgi apvogsiu. Ir man nieko nebus
