Saudo Arabija yra JAV galingiausia sąjungininkė Vidurio Rytuose. Šioje viduramžiškoje absoliutinėje monarchijoje nėra jokių demokratijos apraiškų – vykdomos mirties bausmės turgaus aikštėse, kapojamos galvos ir kariami ant kranų oponentai.
Lietuvos užsienio reikalų ministras vyko vizito į Azerbaidžaną, kaip į Rytų Partnerystės šalį, į Turkiją ir Iraką, kur tariamai bandyta susitarti dėl pabėgėlių, vykstančių per Baltarusiją, grąžinimo ar jų vykimo užkardymo. Tarptautinės organizacijos visas tris minėtas valstybes laiko nelaisvomis ir nedemokratinėmis. Turime santykių krizę su Baltarusija. Kodėl bendraujama su vienais diktatoriais, o su kitais nutraukiami santykiai? Taikome dvigubus standartus?
Krizė Lietuvos ir Baltarusijos santykiuose atspindi bendrą šalies užsienio politikos krizę.
Rytų politika yra ambicinga, tačiau Lietuva Rytų partnerystės programai skirdavo niekingai mažus išteklius. Lietuva iki šiol neturi studentų iš Rytų partnerystės šalių palaikymo programų, neturi socialinių stipendijų, bendrabučių kaštų padengimo, studijų krepšelių sistemos kompensavimo. Lietuva dėl tokios valstybės politikos negali konkuruoti patrauklumu nei su Lenkija, nei su Čekija. Kelios dešimtys Švietimo ministerijos stipendijų problemų nesprendžia.
Krizė Lietuvos ir Baltarusijos santykiuose atspindi bendrą šalies užsienio politikos krizę. Dabartinės realijos pasaulyje yra sudėtingos, jos reikalauja didelių diplomatinių, politinių, ekonominių bei karinių resursų. Lietuvos Vyriausybė neturi galių tokiems santykiams. Savo veiksmais ji demonstruoja nekompetenciją ir kompromituoja patį Lietuvos valstybingumą. Pasak vieno garsaus Lietuvos diplomato, viskas susiaurėjo iki formalių, nieko neduodančių aukščiausio lygio susitikimų ir informacinių Lietuvos URM ministro greitukų tviteryje.
Lietuva neatsižvelgė į JAV administracijos rekomendacijas Baltijos regiono valstybėms laikytis strateginio požiūrio į regiono saugumą. Buvo pabrėžiama būtinybė Baltarusiją išlaikyti buferio tarp Rytų ir Vakarų vaidmenyje. Jos „neutralumas“ turėjo saugoti nuo konvencinio karo pavojaus kaimynines valstybes, o visų pirma Baltijos šalis.
Kita vertus, visomis priemonėmis reikėjo stengtis sumažinti Rusijos įtaką kaimyninėje valstybėje. Bet viskas nutiko atvirkščiai. Ne be Lietuvos politikos poveikio pilietinės visuomenės daigai Baltarusijoje buvo sunaikinti, žmogaus teisės sutryptos, o parodomosios demokratijos fasadas braška. Spaudos laisvė per šiuos metus buvo visiškai sutrypta. Apibendrinant galima teigti, kad Baltarusija de facto tapo Rusijos protektoratu.
Pradėjusi flirtą išimtinai su viena iš opozicijos grupių ir nutraukusi diplomatinius kontaktus su Minsku, Lietuvos URM prisidėjo prie demokratinių laisvių ir teisių apimčių sumažinimo Baltarusijoje. Lietuva prarado bet kokią įtaką kaimyninėje šalyje. Kam, jei ne Vladimirui Putinui, šita politika yra naudinga? Jeigu ji yra V.Putinui naudinga, kodėl Lietuvos Vyriausybė remia tokią politiką?
Neseniai Lietuvos Užsienio reikalų ministerija akreditavo, taigi suteikė oficialų statusą Baltarusijos opozicijos lyderės Sviatlanos Cichanouskajos komandai su įprastai suteikiamomis teisėmis ir privilegijomis. Šiais laikais panašūs veiksmai turėtų būti priskirti diplomatinei kurtuazijai ar egzotinėms Ramiojo vandenyno salelėms būdingam elgesiui.
Paminėtina, kad Ukrainos Respublikos prezidentas Volodymyras Zelenskis oficialiai nesusitiko – tik praeidamas pasisveikino – su S.Cichanouskaja liepos mėnesį Vilniuje, neatsižvelgdamas į Lietuvos URM spaudimą. Aiškiai buvo pademonstruota, kad Ukrainos interesai ir formalūs dvišaliai santykiai yra svarbesni nei parama atskirai užsienyje reziduojančiai opozicijos grupei. Bet koks S.Cichanauskajos grupės pripažinimas, ukrainiečių nuomone, dar labiau stums Lukašenką į kampą ir į mirtiną Rusijos glėbį.
Krizės metu kiekvienam tapo aišku, kad realios sienos ir kliūčių įvairiausio pobūdžio agresijai iš Baltarusijos pusės nėra. Lietuvos valstybės institucijos nėra pasirengusios jokiam jėgos atsakui iš Baltarusijos pusės. Pasirengimo ir rezervų valdyti tokias krizes neturima. Pasieniečių materialinis aprūpinimas primena gūdžius sovietmečio standartus.
Prieita riba, kai neaišku, kieno interesams atstovauja URM.
Lietuvos kareiviai kažkodėl su šalmais, matyt, ryžto demonstravimui, prieš televizijos kameras tiesia „koncertinos“ vielą. Jos atsargų neturima net vienai linijai ties pasieniu ištempti. Viešuosius pirkimus reikia dar surengti. Vengrija, iš kurios bando mokytis Lietuvos Vyriausybė, pradėjo keturių metrų aukščio sienos statybą ties Serbija 2015 m. liepos 13 d., o pabaigė tų pačių metų rugsėjo 14 d. Ką gi, laukiame tokių pačių rezultatų. Tik niekas jais jau nebetiki Lietuvoje. Net ir patys propagandinių šou organizatoriai prie Lietuvos–Baltarusijos sienos.
Prieita riba, kai neaišku, kieno interesams atstovauja URM – Baltarusijos politinių grupių ar Lietuvos valstybės. Tviterinė užsienio reikalų ministro raiška bei veiksmai dėl Baltarusijos tikrai neprisideda prie konflikto išsprendimo.
Bet kurią kritinę situaciją valstybėje išsprendžia ne parodomieji veiksmai ir propagandinis triukšmas, o diplomatinės pastangos, tarpinstitucinė koordinacija, vadyba bei stiprus viešasis sektorius. Deja, naujoje scenoje tepavyksta inertiškai mėgdžioti senus vaidmenis ir mechaniškai kartoti gerai išmoktą, bet realpolitikos požiūriu jau gerokai susidėvėjusį tekstą.
Profesorius Šarūnas Liekis yra VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dekanas
