Ar iš tiesų niekas nepasikeitė? Šių metų abiturientų rašinius vertinusi ekspertė man sakė, kad rašinių kalbai didelę, suprantama – neigiamą, įtaką daro mokinių susirašinėjimas socialiniuose tinkluose. Dar pridursiu, kad domėtis skaitmeninio bendravimo kalba, lyginti ją su sakytine ir rašytine kalba, mus ragina ir EBPO – vienas iš tarptautinių vertinimų organizatorių.
Taigi pokyčius kalboje pastebime ir turėtume į juos reaguoti. Tradicinis mokytojų susierzinimas, barimasis, kad mokiniai darko šventą lietuvių kalbą, kažin ar padės. Išmaniųjų telefonų iš vaikų neatimsi, kompiuterių nepaslėpsi, nuo realybės nepabėgsi. Tad, ką daryti?
Pirmiausiai pripažinkime, kad šiandieniniai paaugliai gyvena savo gyvenimą socialiniuose tinkluose ir tas gyvenimas neretai sunkiai suprantamas net jų tėvams, o ką jau kalbėti apie nemažą dalį lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų, kuriuos nuo mokinių skiria net dvi kartos.
Pagrindinė aptariamų pokyčių priežastis – šių dienų visuomenę užvaldęs greičio kultas.
Akivaizdžiausias skaitmeninio bendravimo kalbos skirtumas nuo įprastos norminės kalbos yra įvairiopas jos trumpinimas: trumpinami sakiniai, praleidžiami žodžiai, trumpinami patys žodžiai, paprastinama jų rašyba, tiesa, greta pasitelkiami kitakalbiai žodžiai ar frazės, žargoniniai, dažnai ir necenzūriniai išsireiškimai. Kokios tų pokyčių priežastys? Kalbininkė Irena Smetonienė prieš keletą dienų savo straipsnyje jas aiškino ankstyvojo kompiuterijos etapo palikimu, kai mūsų telefonuose, kompiuteriuose trūko lietuviškų diakritinių ženklų. Manyčiau, kad priežastys kiek bendresnės ir, kaip rodo tyrimai, būdingos ne tik lietuvių skaitmeninio bendravimo kalbai.
Pagrindinė aptariamų pokyčių priežastis – šių dienų visuomenę užvaldęs greičio kultas. Rašyti trumpai, nes ilgo teksto niekas neskaitys; susirašinėjant pokalbių svetainėse taupyti ir rašymo, ir skaitymo laiką; kam ilgai pasakoti, kaip jaučiuosi ką nors sakydamas (raštu) ar gražiai fotografuodamasis, – juk gali parinkti „emociuką“ ir tik penkiais mygtuko paspaudimais įrašyti penkias šypsenas ir taip perteikti begalinį savo džiaugsmą. Viskas turi vykti greitai ir žinant, kad aplinka laukia vis naujos žinios.
Kaip kalba gali pakelti tokį deformacijų krūvį ir likti bendravimo priemone? Įprasta kalba, ypač kai turime galvoje rišlesnį pasakojimą, slepia savyje perteklinę informaciją. Lingvistai yra skaičiavę, kokią rišlaus teksto dalį galima sunaikinti, bet teksto prasmę vis tiek dar galima suvokti. Viskas labai priklauso nuo konteksto. Jei du ar keli pokalbio (tame tarpe skaitmeninio) dalyviai žino, apie ką kalbama, jiems nereikia plačių aiškinimų, jie gali trumpinti sakinius, žodžius, daug ką praleisti, netgi pereiti į savo susikurtą kalbą, pavyzdžiui, tai gali būti kokios nors specialybės žargonas. Bet jeigu tą patį turinį nori pateikti žmogui, kuris konteksto nepažįsta, turi pasakoti plačiau, nuosekliai, pilnais sakiniais ir atpažįstamais žodžiais.
Grįžkime prie mokinių. Savo pokalbių grupėse jie bendrauja būdami tame pačiame kontekste, todėl jiems visai natūraliai norisi trumpinti savo kalbinę rašką ar net pasipuikuoti savotiškais kalbiniais žaidimais. Viso to neuždrausi, nes nėra galimybių (manyčiau, nėra ir reikalo) kontroliuoti jų susirašinėjimo.
Bet išmokykime vaikus kaitalioti kalbinę raišką. Visai nesuirzę, o su geranoriška šypsena aptarkime jų kalbinius žaidimus ir kalbos normų deformacijas, kad jie suvoktų, ką ir kaip jie daro, ir pasiūlykime, kad jie savąją kalbą „išverstų“ į norminę. Išmokykime tą pačią temą perteikti SMS žinute, jiems įprastų grupinių pokalbių svetainėje, bet taip pat elektroniniame laiške mokytojui ar, pavyzdžiui, mokyklos naujienų portalui.
Kitaip sakant, mokykime kalbinę rašką sieti su tema ir adresatu. Taigi mūsų tikslas ugdyti gebėjimą kaitalioti kalbėjimo būdus. Kai mokinių skaitmeninio bendravimo stilius taps sąmoningu dalyku, kils mažiau pavojų, kad šis stilius darys įtaką palinkusiems prie abitūros rašinio.
Tai ką, siūlau pasiduoti? Anaiptol. Manau, mums patiems labai sveika kartais pristabdyti savo lėkimą ir rašyti su visais lietuviškais ženklais. Prisimenu santarietį Vytautą Kavolį, kurio trumpi spausdinimo mašinėle rašyti laiškai (kompiuterių tuomet dar nebuvo) primarginti juodu rašalu dėliotų nosinių ir paukščiukų virš š, č, ž. Greta ir vienas kitas įterptas ar išbrauktas žodis. Profesorius sugaišo laiką, bet stabtelėjo, perskaitė dar kartą tai, ką parašė, ir rado ką pataisyti. Naujajame vadovėlyje aptardamas stiliaus reikalus keliu klausimą, ar žmogus, kuris šiandieninėje elektroninio susirašinėjimo erdvėje tekstą rašo taisyklinga lietuvių kalba, gali būti laikomas turinčiu savitą stilių.
Dr. Saulius Žukas yra literatūrologas, literatūros kritikas, leidėjas.
