Ir tai ne vien atjautos reikalai matant šąlančius žmones prie Lietuvos, Lenkijos sienų, bet ir noras bandyti kartu ieškoti išeičių, nes mūsų valstybė yra įtraukta į tarptautinę krizę. Tai iššūkis tiek mūsų valstybės struktūroms, tiek visuomenei. O iššūkis yra tokia bendravimo forma, kai į keliamus klausimus ar reaguojant į poelgį būtina pasisakyti. Prisipažinsiu, kad į Jus kreiptis nusprendžiau po pasikalbėjimo su bičiuliu advokatu Algimantu Šindeikiu.
Nemanau, kad šiandien dėl esamos padėties reikėtų labai kaltinti mūsų valdžią ar pareigūnus (apie Lukašenkos rezgamus planus dabar nekalbėsiu). Tauta ir valdžios struktūros Lietuvoje yra gana vieningi: „apgręžimo“ politika įteisinta įstatymais, jos vykdymas nukreipė migrantų srautus į Lenkiją, pasienio rajonų gyventojai apraminti, tiesa, Lietuvoje virš keturių tūkstančių atvykėlių yra uždaryti ir laukia savo likimo. Taigi esamą padėtį priimu kaip duotybę, o klausti noriu – kas bus toliau. Beje, Lenkijoje pasipriešinimas valdžios vykdomam migrantų klausimo sprendimui yra didesnis, bet, iš šalies žvelgiant, gal tai susiję ir su didesne opozicija valdančiajai daugumai, nors neapleidžia nuojauta, kad Lenkijos visuomenė šia prasme brandesnė, jai artimesnės, kaip pasakytum, vakarietiškos vertybės. Lietuvoje taip pat girdime atvykėlius ginančių protesto balsų, bet jie dažniausiai bandomi užginčyti, na, gal dar teisinamasi, pavyzdžiui, kad Lietuva tokiam antplūdžiui nebuvo pasirengusi, todėl priėmė sieną kirtusius taip, kaip galėjo.
Kokius santykius su vadinamaisiais „nelegalais“ turime:
- Iki šios vasaros krizės nerodėme didelio entuziazmo dalinantis migrantais su pietinės Europos valstybėmis ir kiek pikdžiugiškai konstatuodavome, kad nedaugelis iš atsivežtųjų į Lietuvą čia apsigyveno. Taigi dominavo politika – mūsų tai beveik neliečia. Atrodo, ji tenkino visus. Tai visiškai negatyvus variantas.
- Puiki karių operacija parsivežant iš Afganistano talkinusius vertėjus su šeimomis, kuriuos, atrodo, nuoširdžiai priėmė Raseiniai. Įdomu bus stebėti, kaip šie atvykėliai integruosis Lietuvoje, ar jie apskritai liks Lietuvoje. Tai pozityvusis problemos sprendimo variantas.
- Į uždaras teritorijas šiuo metu suvežti keturi su viršum tūkstančio „nelegalų“, iš kurių tik keliems ruošiamasi suteikti prieglobstį, bet visiems jiems netrukus reikės leisti gyventi laisvai (jeigu nebus sugalvotas koks nors jų faktinį įkalinimą pratęsiantis įstatymas). Net ir negavę prieglobsčio šie migrantai iš esmės liks Lietuvoje, nes grąžinti į jų gimtines bus nelengva, pavyzdžiui, Irakas gali jų ir nepriimti. Tai neaiškus, bet su pozityvia galimybe variantas.
- Prie sienos esantys žmonės, kuriuos mūsų pareigūnai „apgręžinėja“. Iš jų tik vieną kitą priimame remdamiesi humanistiniais sumetimais. Tai iš esmės negatyvus variantas.
Manau, dabartinėmis sąlygomis turime pradėti galvoti apie uždarytuosius Lietuvoje keturis tūkstančius. Galbūt šis galvojimas padės spręsti ir šąlančiųjų prie sienos problemą.
Prisiminkime pabėgėlių iš Lietuvos likimą pasibaigus Antrajam pasauliniam karui. Norint atvykti į JAV reikėjo turėti kviečiantįjį asmenį (ar instituciją), kuris rūpinasi atvykėliu, kol tas susiranda darbą ir gyvenamą būstą. Tiesiogiai valstybė į šį reikalą, tarsi, nesikišo. Ar dabartinėmis sąlygomis įsivaizduojama kas nors panašaus? Girdime, kad kartais į Lietuvą atvažiuoja koks giminaitis iš Vakarų Europos šalių ir nori susitikti su pas mus uždarytais artimaisiais. Logiška, kad tokie giminaičiai, jei jie įleido šaknis Europoje, galėtų būti kviečiančiaisiais. Bet ar galima įsivaizduoti panašų kvietimo vajų Lietuvoje, kai šeimos ar didesnės-mažesnės bendruomenės, organizacijos prisiima atsakomybę ir kviečiasi bei kurį laiką padeda, tarkim, šeimoms su vaikais, kol jų tėvai susiras darbus (kažin, ar būtų labai herojiška už tokias paslaugas prašyti ES pinigų).
Gal pradėję diskusijas apie šių žmonių likimą sugalvotume ir kitų variantų. Bet labai trūksta elito įsitraukimo į šiuos svarstymus. O tuomet viešajame diskurse ima dominuoti atstumiantis radikalių politikų žargonas, pavyzdžiui, kad šie „nelegalai“ tai šoviniai ar bombos hibridiniame kare. Taip, jais manipuliuojama, taip, už sienos bepročio režimas, bet juk kalbame apie šąlančius ir alkstančius žmones.
Kas gali apie visa tai kalbėti? Šiuo atveju, vyriausybė – kažin. Ji spaudžiama už radikalumą kovidiniuose reikaluose, todėl ir vėl gali būti nesuprasta, o jos oponentų kaltinimai tuoj pat imtų dubliuotis. Prezidentas? Iliuzijų daug neturiu, nes tokios kalbos tikrai mažintų reitingus.
O Jūs, gerbiama Viktorija, regis, galėtumėt. Jūs esate liberalė, gerbianti žmogaus teises, Jūs tobula diplomatė – iš Jūsų lūpų su gražia šypsena tai galėtų skambėti visai taikiai, bet ir solidžiai. O gal Jūs patrauktumėte į savo pusę ir elitą, plačiąją visuomenę, kuriai šie dalykai rūpi.
Diktatoriai rytuose tik ir laukia, kad mes pasirodytume panašūs į juos, pasirodytume negerbiantys žmoniškumo.
Žmogaus orumas, kaip mane moko Algimantas Šindeikis, yra fundamentali teisinė vertybė. Diktatoriai rytuose tik ir laukia, kad mes pasirodytume panašūs į juos, pasirodytume negerbiantys žmoniškumo.
Yra ir dar vienas aspektas, susijęs su mūsų pačių saugumu. Jei būsime negailestingi ir agresyvūs atėjusiųjų į Lietuvą atžvilgiu, galime sulaukti kokios nors formos agresijos ir iš jų pusės. Taigi žmogiškumo paieškos yra ir nacionalinio saugumo akcija.
Baigiu savo kreipimąsi galvodamas, kas galėtų ateiti jums į pagalbą. Gal tai būtų „prie veido“ Santarai-Šviesai ar dar kam nors?
Su pagarba – Saulius Žukas
