Su kolega nuvažiavome prie Ukrainos-Lenkijos sienos parsivežti pradinių klasių mokytojos, kuri prieš keletą dienų buvo pasitraukusi iš Mariupolio ir buvo kviečiama atvykti į Vilnių. Taigi vieną naktį važiavome į Lenkijos miestą Chelmą, kur atvyksta traukiniai iš Ukrainos, visą dieną laukėme vėluojančio traukinio ir kitą naktį pakaitomis vairuodami grįžome.
Traukinys, vykęs iš Dnipro miesto, vėlavo dėl dviejų priežasčių: naktį su užtamsintais langais buvo ilgam sustojęs, nes kažkur apylinkėse šaudė, o patikros punkte prie sienos su Lenkija iš tvarkaraščių išsimušę maršrutiniai ir evakuaciniai traukiniai susigrūdo, nes buvo tikrinami dokumentai.
Įprastai, kai lauki vėluojančio lėktuvo ar traukinio, nerviniesi, vis žvilgčioji į laikrodį, o čia pajutau, kad reikia pereiti į kitą ritmą – valandos nėra svarbios, svarbu, kad mūsų mokytoja jau atvyko prie sienos, ir yra saugi. Tai visai kitoks laukimas.
Vėliau mokytoja pasakojo, kaip sėdėdavo su kitais daugiabučio gyventojais rūsyje ir kaip užsinorėjusi kavos vis dėlto lipdavo į savo butą devintame aukšte, pasakojo ir apie kaimynę, kurią, netinkamu laiku pasirodžiusią gatvėje, į klubą sužeidė skeveldra, o operaciją jai atliko tik su novakainu, nes kitų nuskausminimo priemonių gydytojai jau neturėjo. Labai skaudžiai skambėjo jos žodžiai apie pasitraukimo iš Mariupolio aplinkybes, kai viena kelio puse – iš miesto traukė vilkstinė miesto gyventojų, o kita to paties kelio puse į Mariupolį važiavo rusų kariuomenė. Jei nebūtų evakuojamųjų, Azovo kariai juos būtų ištaškę, bet, jeigu neleisi rusams važiuoti, jie apšaudys evakuacijos koridorių. Taigi, tai miestiečių pasitraukimo kaina.
Laukdami nedidelėje Chelmo geležinkelio stotyje matėme evakuaciniais traukiniais atvykstančius ukrainiečius: moteris, vaikus, paauglius ir pagyvenusius žmones. Ši stotis, kur atvyksta traukiniai iš Ukrainos, maloniai nustebino tvarka ir susitelkimu. Greta policijos, greitosios pagalbos, savanorių – kariai: karininkai padeda neįgaliesiems, motinoms su kūdikiais ant rankų, kareiviai – gelbsti kaip nešikai. Viskas tvarkingai, greitai: nemokamas maitinimas, nemokamos telefonų kortelės, prie stoties „fura“ su tikromis picų krosnimis; picas kepa ir nemokamai dalina iš Varšuvos atvykę vaikinai visiems norintiems.
Jaudina ir dėmesys augintiniams – katėms, šunims, – kuriuos dažnai ant rankų ar kartoninėse dėžėse laiko atvykėliai. Sukrauta krūva nešiojamų narvų gyvūnams, greta – žmonių sunešti pavadėliai, maistas, čia pat veterinarijos postas. Pasitraukimas su augintiniais ir tas nuolatinis jų glostymas kažkoks jaudinantis – tarsi su jais keliauja prarastas namų jaukumas, o gal tai rodo, kad Ukrainoje vyksta kažkas netikra, kažkas neįsivaizduojama arba labai laikina. Ir tik kitą dieną, jau Vilniuje, šovė į galvą mintis. Augintinių daug, greta trypčioja skirtingų šeimininkų šunys, ant rankų ar narvuose katės, bet jokio garso – jokio lojimo ar miaukimo, jie tarsi nuščiuvę, tarsi supranta, kas vyksta.
Kai mūsų mokytoja įsėdo į automobilį ir padavėm jai pagalvę, pledą – juk keliausime visą naktį – ji priglaudė pledą prie veido ir pasakė: „Dieve, kaip švelnu“, ir, atrodo, įprastu judesiu apsivyniojo tuo pledu galvą, pečius.
Jau važiuojant mano kolega atsisuko pažiūrėti, kaip jaučiasi mokytoja, ir pratarė: „Miega Angelėlis“.
Mes žinojome, kad mūsų mokytoją jos bičiulės iš Ukrainos kviečia į Vilnių dirbti jau veikiančioje ukrainiečių mokykloje.
