Kai vaikus mokome pasipriešinti patyčioms, pabrėžiame, kad kaltas yra ne tik tas, kuris tyčiojasi, bet ir tie kurie stebi patyčių sceną, nesikiša į konfliktą, bet tyliai kikena. Taigi pritariantys liudininkai tampa patyčių dalyviais, patyčių bendrininkais. Be jų daugeliu atvejų nebūtų ir patyčių.
Kaip reikėtų vertinti pono Žemaitaičio poelgius išklausius Konstitucinio teismo nuosprendį, kad jis pažeidė Lietuvos Konstituciją: pasitraukė iš Seimo, kad nebūtų surengta apkalta, po kurios keletą metų nebūtų galėjęs dalyvauti Lietuvoje vykstančiuose rinkimuose; triukšmingai ir pakankamai efektyviai sudalyvavo Prezidento rinkimuose; sutelkė partiją ir su ja sėkmingai varžėsi Seimo rinkimuose; dar kartą prisiekė Seime uždėjęs ranką ant Lietuvos Konstitucijos; buvo pakviestas į valdančiąją koaliciją ir čia gavo trijų ministrų portfelius. Ar visa tai neatrodo pasityčiojimas iš Lietuvos Konstitucijos ir Lietuvos piliečių?
Ar visa tai neatrodo pasityčiojimas iš Lietuvos Konstitucijos ir Lietuvos piliečių?
Dabar pakalbėkime apie tyliai kikenančius liudininkus-bendrininkus. Kai kurie iš jų turėjo ir naudos. Nekalbėsiu apie tuos, kurie balsavo už poną Žemaitaitį prezidento ir Seimo rinkimuose, paliksiu tai jų sąžinei. Kalbėsiu apie tuos, kurie susirinko į „Nemuno aušros“ partiją, o taip pat tuos, kurie sudarė su ja koalicijos sutartį. Ar „Nemuno aušros“ partijos nariai iš tiesų pripažįsta Lietuvos Konstituciją, ar, nors jau tapo prisiekusiais Seimo nariais, į priesaiką žvelgia su šypsenėle, kaip į atgyvenusį formalumą, ir yra pasiryžę, reikalui prispaudus, elgtis panašiai kaip jų pirmininkas?
Kadangi iš kitų šios partijos narių atsakymo nesitikiu sulaukti, kreipiuosi į Raimundą Šukį. Vikipedijoje apie jį rašo: „ Lietuvos teisininkas, politikas, buvęs LR vidaus reikalų ir LR sveikatos apsaugos ministras, teisėtyrininkas civilistas.“ Gerbiamas Raimundai, ar jūs pritariate tokiam savo partijos pirmininko elgimuisi su Lietuvos teisine sistema ir Konstitucija? Kaip teisiškai vertinti žmogaus poelgį, kai jis sulaužo Konstitucijos priesaiką (ir tai konstatuoja Konstitucinis teismas) ir vėl prisiekinėja Seimo salėje?
Mano supratimu, negražių dalykų bendrininkais tapo ir „Nemuno aušrą“ į koaliciją pakvietę socialdemokratai. Šiuo pakvietimu jie pritarė, legitimavo pono Žemaitaičio veiksmus, toleravo antrąją jo priesaiką, nors per Seimo rinkimų kampaniją kalbėjo visai priešingai, tvirtino, kad su „Nemuno aušra“ nieko bendro neturės. Mačiau, kaip keletas socialdemokratų, tame tarpe partijos garbės pirmininkas Vytenis Povilas Andriukaitis, balsavo prieš „Nemuno aušros“ kvietimą į valdančiąją daugumą, bet jis, kelis kartus graudžiai pakalbėjęs per TV ir radiją, išvažiavo į Briuselį.
Gerbiamas Vyteni Povilai, jei neklystu, jūs darbavotės kuriant Lietuvos Konstituciją? Kaip jūs vertinate tokį atvejį, kai priesaika Lietuvos Konstitucijai yra sulaužoma, o netrukus ir vėl jai prisiekiama? Ar jums neatrodo, kad taip pakertami valstybės pagrindai? Netikiu, kad save laikote tokiu bejėgiu.
Kokią naudą iš „Nemuno aušros“ pakvietimo į koaliciją turi socialdemokratų partija ir jos faktinis vadovas Gintautas Paluckas, visi žinome. Bet kodėl jūs, Gintautai Paluckai, iš karto paklusote ne tik įžūliai ironiškiems, bet jau net groteskiškiems pono Žemaitaičio norams prižiūrėti teisingumo ministeriją? Iš pradžių žurnalistai netgi abejojo, ar kas norės eiti į „Nemuno aušrai“ atitekusius ministrų postus. Bet kandidatai atsirado greitai. Tiesa, jau pranešta, kad Gintautas Bartkus atsisakė kandidatuoti į šį postą. Tuomet mano klausimas būsimam kandidatui į teisingumo ministrus – kaip jūs vertinate tokias manipuliacijas su Lietuvos Konstitucija? Tai, kad jūs sutinkate esamomis aplinkybėmis pretenduoti į ministro postą rodo, kad jūs irgi tampate viso šito reikalo bendrininku. Atsiprašau, jei aš ko nors nesuprantu.
Viešojoje erdvėje jau buvo kalbėta, kad ponas Žemaitaitis (ir ne tik jis vienas) naudojasi mūsų Konstitucijos nuostatų ir įstatymų spragomis. Bet kodėl teisininkai nebekalba apie „Konstitucijos dvasią“, jei pritrūksta „raidės“. Gal kas nors dar prisimena tuometinio Konstitucinio teismo pirmininko Egidijaus Kūrio kalbą šia tema per Rolando Pakso teisminį procesą? Aš suprantu, kad galima pakartotinai prisiekti atlikus bausmę, t.y. po kelių metų, kaip tai numato įstatymas, arba bent jau po žmogaus atgailos.
Dabar gi atsivėrė kažkokia tuštuma. Kai Gintautas Paluckas išėjo pas piketuotojus prie Seimo rūmų antrojo protesto mitingo metu, jis teisinosi, kad, girdi, gerbiu demokratiją, bet mes turime skirtingas nuomones (šie žodžiai nėra citata, bet aš juos taip supratau). Tad vėl klausiu teisininkų, ar galima turėti skirtingus požiūrius į priesaiką Konstitucijai, į priesaikos sulaužymą, kaip, pavyzdžiui, turimos skirtingos nuomonės apie „gerovės valstybės“ kūrimą?
Man atrodo, kad visuomenės gyvenime yra dalykų, dėl kurių arba sutariama, arba išsivaikštoma.
Man atrodo, kad visuomenės gyvenime yra dalykų, dėl kurių arba sutariama, arba išsivaikštoma. Įsivaizduokim priesaiką Tėvynei (t.y. tai pačiai Konstitucijai) davusį karį, kuris sulaužo priesaiką, pabėga iš kovos lauko, o po to, atsiradus palankioms aplinkybėms, vėl taikosi prisiekti.
Čia visai nekalbu apie tai, dėl kokios priežasties pono Žemaitaičio byla buvo svarstoma Konstituciniame teisme; kaip jis gynėsi savo pasakytus ir pasaulį pašiurpinusius žodžius bandydamas paversti juokais; kaip jis pasišaipė iš konservatorių ir liberalų Seimo narių, kurie išėjo iš salės, kai jis vėl prisiekdamas dėjo ranką ant Konstitucijos, apie visa tai reikėtų atskirai kalbėti. Pastebėsiu tik, kad didžioji pono Žemaitaičio svajonė prisiekti be konservatorių ir liberalų tik iš dalies buvo įgyvendinta, nes jo priesaiką TV transliavo visai Lietuvai, ir nemanau, kad visi žiūrovai tyliai kikeno.
P.S. Man šnabžda į ausį – ne vienas paskirtasis premjeras turėjo naudos iš šio sandėrio. Tai žinau ir savo klausimus adresuoju taip pat ir kitiems naudos gavėjams.
