Dar niekad neregėjau taip lengva ranka keičiamų galutinio programos parengimo datų. O svarbiausi viešai skambėję to pabaigimo argumentai buvo ne noras greičiau pakeisti ugdymo turinį ir mažinti tarptautinių tyrimų rodomą mūsų atsilikimą, bet laiku įsisavinti šiems dalykams skirtas europines lėšas. XI – XII klasių lietuvių kalbos ir literatūros programa iš viso ypatinga, ji kažkodėl liko nuošalyje pertvarkant lietuvių kalbos ir literatūros ugdymą 2015-2016 metais ir iki šiol nėra suderinta su žemesnių klasių programomis.
Kai ėmiau skaityti, vadinamąjį, kalbos ir literatūros programos XI – XII klasėms projektą, dar pasitikrinau, ar nesuklydau, ar tą dokumentą „atsidariau“ – čia lyg juodraštis, kokio keistai galvojančio, bet įgaliojimus gavusio, lituanisto vizijos. Kai ėmiau klausytis diskusijų apie šį projektą ir išgirdau projekto vadovės Zitos Nauckūnaitės atsikirtinėjimus kritikuojantiems projektą, tikrai sunerimau. Štai dvi projekto vadovės replikos:
-
Diskusija „Žinių radijuje“ lapkričio 5 d., pokalbyje dar dalyvauja Darius Kuolys ir Mindaugas Grigaitis. Z.Nauckūnaitė atsakydama į priekaištus, kad iš privalomųjų autorių sąrašo išmesti keturi didieji Europos rašytojai, be kita ko pareiškė – cituoju iš atminties: tai tik dviejų minučių reikalas sugrąžinti juos į privalomų kūrinių sąrašą.
-
Tos pačios dienos vakare LRT „Panoramoje“ Z.Nauckūnaitė aiškina – čia irgi cituoju iš atminties, šitokio projekto skelbimas buvo sąmoningas projekto vadovės noras provokuoti auditoriją ir pakviesti diskusijai.
Ką sako dvi minėtos replikos? Pirmiausia, jokios literatūros dėstymo koncepcijos nėra ir visai nesvarbu, ar bus šie didieji (ne tik kokybe, bet ir apimtimi) kūriniai privalomųjų sąraše, ar nebus, net tartis su komanda nereikia – „dvi minutės“ ir viskas. Juk, jeigu juos įtrauki į privalomųjų skaityti knygų sąrašą, daug ką reikės išmesti, bet argi tai problema.
Problema yra, tik ji kitur – koks literatūros mokymo gimnazijoje tikslas. Beje, aiškiau suformuluoto tikslo aš nepamačiau ir įvadinėje, vadinamojoje, teorinėje programos projekto dalyje. Z.Nauckūnaitė kartojo, kad tai lietuvių literatūros programa ir jaunimą turime supažindinti su tautine literatūra. Bet didysis literatūros pamokų tikslas yra išmokyti vaikus skaityti tiek elementarius tekstus, tiek ir sudėtingus kūrinius, o europinė klasika kaip tik ir turi tapti skaitymo, tekstų suvokimo modeliais, kurie galėtų būti taikomi ir kitos literatūros skaitymo metu. Aišku, ši klasika formuoja ir kultūrinio konteksto suvokimą, į kurį bandome įrašyti brandžiausius lietuvių autorių kūrinius.
Provokavimai man patinka, bet gal provokuoti diskusijoms reikėjo prieš trejus – ketverius metus, kai buvo buriamos programų rengėjų grupės.
Provokavimai man patinka, bet gal provokuoti diskusijoms reikėjo prieš trejus – ketverius metus, kai buvo buriamos programų rengėjų grupės. Dabar jau turėtų būti pateikti darbų (už kuriuos, beje, mokami pinigėliai) rezultatai. Gerai, vienas kitas niuansas dar lieka diskusinis, atviras, apie juos tariamasi su mokytojais, literatūros specialistais. Bet juk kalbama ne apie tai. Kas atsakys už sugaištą laiką ir lėšų švaistymą? Juk prie sienos remiama ministrė prileido ir tokią galimybę – sėdam prie balto popieriaus lapo...
Man atrodo, čia paliečiam didžiąją – biurokratinę – mūsų nesėkmių švietimo srityje problemą – reformas daro vis tie patys valdininkai. Keičiasi ministrai ir ministrės, keičiasi Nacionalinės Švietimo Agentūros vadovai, keliami vis nauji tikslai, metamos vis naujos lėšos, o reformatoriai vis tie patys, nors anksčiau jų atliktos reformos nėra laikomos sėkmingomis. Šiuo konkrečiu atveju aš nežinau, kieno sprendimai nulėmė tokią projekto kokybę: suburtos darbo grupės narių kompetencijos, aukščiau cituotos projekto vadovės pozicija ar institucijos vadovybė, turėjusi palaiminti šį projektą. Matyt, visų nuopelnai neatmestini.
Išgirstu pasiteisinimą – kaip galima susitarti su lituanistų bendrija, kai ji suskilusi į dvi dalis, o jos nesusišneka tarpusavyje. Taip, bet ar imatės lyderystės, ar darbo grupėje yra atstovaujamos abi lituanistų asociacijos, ar išsiaiškinote, dėl ko nesusitaria lituanistai? Kai vienai pusei valdininkai suteikia daugiau galių, kita, aišku, yra nelaiminga ir priešinasi. Bet ar kuri nors dalis lituanistų mažiau tėvynę myli? Tik gal truputį kitaip myli.
Man atrodo, kad šios lituanistų grupės labiausiai skiriasi tuo, jog vieni literatūrą nori dėstyti daugiau apžvelgdami kontekstus, istorijos klausimus, o kiti siekia atidžiau skaityti, labiau gilintis į kūrinį. Yra ir daugiau skirtumų, bet tikrai dar daugiau bendrumų, kurie leistų susėdus kartu paieškoti kompromisų ir susitarti, ką ir kaip turime skaityti per literatūros pamokas. Partijos šiaip taip susitarė dėl švietimo ateities, faktiškai ir šis programų atnaujinimas jau yra „daugpartinis“, nes vieni pradėjo, kiti turi baigti. Bet nemanyčiau, kad toks programos juodraštis tenkintų tiek vienus, tiek kitus.
Dr. Saulius Žukas yra literatūrologas, literatūros kritikas, leidėjas.
