Prisipažįstu, aš ir pats jai priklausau, todėl niekas manęs neapkaltins šališkumu. Rizikos grupė – tai nauja sociologinė sąvoka, kuri šiandien Lietuvoje yra tapusi darbine ir labai efektyvia. Pavyzdžiui, kai skelbiama koronaviruso dienos suvestinė ir, pavyzdžiui, sakoma, kad nuo šios ligos mirė du asmenys, sakinys baigiamas taip, „bet jie priklausė rizikos grupei“. Šis bet – labai svarbus, nes sumažina sveikatos apsaugos sistemos atsakomybę dėl vargšų mirties ir paguodžia sveikąją, tvirtąją tautos dalį – jums tokie dalykai beveik negresia.
Vilniaus parduotuvės, kitos įstaigos pasikabinusios plakatus, kad rizikos grupės klientai nėra pageidaujami, na, gal rašoma švelniau – jiems nerekomenduojama lankytis šioje vietoje. Aišku, galvų kraipymo sumažėtų, jei būtų užrašomos ir tokio patarimo priežastys, o jos, kaip suprantu, gali būti dvi: „neikit, nes apkrėsit“ arba „neikit, nes apsikrėsit“. Rimtai pagalvojus, tai juk tas pats, tai galima rašyti bet kurį argumentą, nes abu jie tikrai išgąsdins rizikos grupei priklausančius asmenis.
Kadangi rizikos grupės asmenys nedalyvauja ir nebedalyvaus visuomenės gyvenime, galima rimtai nebežiūrėti į jų nuomonę. O tie, kurie nori ką nors rimtai pasakyti, turi iš karto prisistatyti – ar nepriklauso rizikos grupei.
Tiesa, o kaip atskirti, ar asmuo priklauso rizikos grupei, ypač, kai jis dar su apsaugine kauke. Galima prašyti, kad jis, jei išdrįso įeiti į parduotuvę, tą kaukę nusiimtų, o dar geriau būtų – jei jam šiandien 59 su puse – taigi, jei įeitų su pasu ar tapatybės kortele rankoje. Bet nesusipratimų skaičių labai sumažintume, jei išleistume įsaką, logiška, kad tai būtų pono Kukuraičio ministerijos įsakas, visiems rizikos grupei priklausantiems asmenims nuo artimiausio pirmadienio ant krūtinės prisisiūti kokios nors ryškios spalvos lopą, na, gal ne geltoną, bet kokį salotinį ar pavasarinių ridikėlių spalvos. Tuomet bus aišku, kas prieš tave stovi ar nori praeiti pro šalį.
Rizikos grupės asmenų išskyrimas ir atsižvelgimas į jų galimybes įsijungti (tiksliau sakant, neįsijungti) į karantino švelninimo procesą, leistų išspręsti aibę kitų problemų. Pavyzdžiui, rizikos grupei priklausantiems asmenims negalima dirbti su darželinukais, pradinukais, vyresnių klasių mokiniais, studentais kolegijose ir universitetuose. Vis buvo kalbama apie tai, kad Lietuvoje mokytojų daugiau negu reikia, turi atsinaujinti ir akademinė visuomenė – geresnės progos nesulauksi. Bet čia galima ir nesustoti. Kadangi rizikos grupės asmenys nedalyvauja ir nebedalyvaus visuomenės gyvenime, galima rimtai nebežiūrėti į jų nuomonę. O tie, kurie nori ką nors rimtai pasakyti, turi iš karto prisistatyti – ar nepriklauso rizikos grupei. Atsiradus laiko ir skyrus finansavimą, galima būtų atsigręžti ir į praeitį, o ką, ar anksčiau tie rizikos grupės marazmatikai nėra nusišnekėję, taigi tuoj pribręsime principingam kritiškam žvilgsniui į vadinamąjį proto paveldą. Žodžiu, lietuvių tauta ant sužibėjimo slenksčio pasauliniu mastu. Tai jauna ir sveika visuomenė, kuri atgimė iš pandemijos kaip feniksas.
Aišku, slapta svajočiau, čia jau akivaizdus asmeninis autoriaus interesas, kad kokia „Norfa“ ar „Lidl“ atidarytų atskiras parduotuves rizikos grupės asmenims. Jos gali būti modernios – be pardavėjų, – kad vieni nuo kitų neužsikrėstų, prekių irgi daug nereikia, o susimokėtų savitarnos kasose arba pagal principą, kiek išgali, tiek ir mokėk. Nemanau, kad rizikos grupei priklausantys asmenys imtų prieštarauti tokioms naujovėms.
Net ir man sunku patikėti, kad tų namų globotiniai kaip nors naktimis moka išsmukti ir keliauja kur nors slapčia lankyti savo anūkų, o ten ir pasigauna koronas.
Lieka išspręsti tik vieną problemą. Ką daryti su senelių namais? Net ir man sunku patikėti, kad tų namų globotiniai kaip nors naktimis moka išsmukti ir keliauja kur nors slapčia lankyti savo anūkų, o ten ir pasigauna koronas. Tokia versija, kartoju, ir aš nelabai tikiu, didesnė tikimybė, kad jaunesnis personalas, ką nors atneša pačiai pradžiai, o paskui jau ne tiek svarbu, kas nuo ko ir kaip. Mano siūlymas – palikime senelių priežiūrą rizikos grupės asmenims. Paskelbkime šūkį, kad laukiame savanorių – gal atsišauks kokios gerbiamos ponios ar net koks rizikos grupei nepelnytai save norintis prisiskirti mėgėjas pašnekėti Mažeikis. Tegul jie ten kuičiasi savo tarpe. Reikėtų pagalvoti, ar jie iš viso verti pasirodyti statistikos suvestinėje.
Nujaučiu, kad į mano žodžius žiūrite nepatikliai, įtariate, kad turiu kokią slaptą mintį. Bet aš kalbu nuoširdžiausiai ir labai norėčiau, kad į mano pasiūlymus būtų atsižvelgta.
Rizikos grupei priklausantis, todėl sunkiai pakaltinamas
Saulius Žukas
Dr. Saulius Žukas yra literatūrologas, literatūros kritikas, leidėjas.
