Apie šias problemas norisi kalbėti ir pasiklausius pranešėjų per „zoomines“ konferencijas, kai greta pirmųjų naujų programų pristatymų aptariamas ir nuotolinis mokymasis mūsų mokyklose. Taigi keli svarbesni punktai:
- Popierinis vadovėlis ir skaitmeninė tos pačios temos mokymo priemonė nėra tas pats dalykas. Nuotoliniu būdu perduodamas tekstas turi būti trumpesnis, jame išsakomi tik esminiai dalykai, jis papildomas vaizdine, audio medžiaga, toliau pateikiamos užduotys mokiniams. Mano manymu, video pamoka turi tęstis 10-15 minučių. Kitas laikas skiriamas savarankiškiems mokinių darbams, atsakymams į klausimus, mokytojo konsultacijoms atskiriems mokiniams ar jų grupėms. Taigi vadovėlinę medžiagą nuotoliniam mokymui reikia paruošti, kad mokytojui būtų lengva ekrane išdidinti svarbiausius teiginius, iliustracijas, žemėlapius, klausimus, užduotis ir t.t.
Mano manymu, video pamoka turi tęstis 10-15 minučių. Kitas laikas skiriamas savarankiškiems mokinių darbams.
- Nuotolinis ugdymas koreguoja mokytojo vaidmenį klasėje, ir tai atitinka modernaus ugdymo kryptį – mokytojas nebeskaito didžiąją pamokos dalį užimančių paskaitų, o trumpai supažindina su tema, paaiškina svarbiausius dalykus ir toliau tik padeda vaikams patiems mokytis. Tikiuosi, mūsų mokyklose nėra dažni atvejai, kai mokytojas stengiasi kalbėti beveik visą pamoką, nes bijo, kad prisijungs kas nors iš mokyklos administracijos ir, pamatęs tylintį mokytoją, apkaltins jį pareigų neatlikimu. Taigi nuotolinis mokymas verčia, ir pagrįstai, labiau pasitikėti mokytoju.
- Mokant nuotoliniu būdu pradinukus (žinau, kad tai yra ypač sudėtinga užduotis) neturėtų būti apsiribojama vien skaitmenine, kad ir labai interaktyvia, žaisminga, medžiaga, užduočių atlikimu kompiuteryje. Pradinukas kiekvieną dieną turi rašyti ranka tiek per kalbos, tiek matematikos ir kt. pamokas. Specialistai gali paaiškinti, kaip rašymas ranka, o dar ir su paspaudimais, lavina atitinkamų smegenų centrų veiklą. Taigi pradinukai turi dirbti ir su popierinėmis pratybomis.
- Vienas iš svarbiausių šiuolaikinės mokyklos tikslų – išmokyti vaikus dirbti komandomis, gebėti kartu spręsti įvairių disciplinų problemas. Pandemijos metu izoliuodami vaikus namuose turime galimybę individualizuoti užduotis kiekvienam mokiniui (ir tai yra žingsnis į priekį), bet jie neturi galimybės padirbėti kartu. Būtų labai svarbu duoti jiems įrankį dalykiškai bendrauti. Skaitmeniniai pokalbiai grupėse, vadinamieji „chatai“ jiems yra įprastas dalykas, bet jeigu tai galėtų kontroliuoti mokytojas, būtų labai patrauklu.
Pradinukas kiekvieną dieną turi rašyti ranka tiek per kalbos, tiek matematikos ir kt. pamokas. Specialistai gali paaiškinti, kaip rašymas ranka, o dar ir su paspaudimais, lavina atitinkamų smegenų centrų veiklą.
- Nuotolinio ugdymo praktika – ypač pradinėse klasėse – rodo, kad mokytojai neretai bando koncentruotis į, jų nuomone, pagrindines disciplinas, dažniausiai tai gimtoji kalba ir matematika. Šiems dalykams skiriama daugiau laiko, o kitų dalykų pamokų kiekis mažinamas, kai ko net visai atsisakoma. Kai nuotolinis ugdymas tęsiasi vieną – dvi savaites, galima ir nekreipti į tai dėmesio, bet jei tai užtrunka ilgiau – nuostoliai neišvengiami. Ir čia reikėtų atkreipti dėmesį į pedagogų mąstymo stereotipus, tarkim, meninės disciplinos nėra laikomos tokiomis svarbiomis. Bet tai nėra neginčijama tiesa. Beje, šią problemą bent kiek padeda spręsti nuoseklus integruoto ugdymo taikymas, kai tas pats daiktas ar reiškinys aptariamas skirtingų disciplinų požiūriu. O kai aptarimo objektas vienas, nereikia blaškytis po skirtingus kontekstus, visos disciplinos priartėja ir kiekviena įneša savo svarų indėlį į dalyko aptarimą.
- Aišku, nuotolinis ugdymas kelia mokinių motyvacijos klausimą. Motyvuoti reikėtų ne žaidimais, o skatinant mokinių įsitraukimą į mokymo procesą, keliant įdomius klausimus, provokuojant mokinių kūrybiškumą bei kritinį mąstymą. Čia puiki proga padaryti dar vieną žingsnį modernaus ugdymo kryptimi – praktinės veiklos skatinimas, projektų atlikimas turi tapti mokymusi pritaikyti savo žinias gyvenimiškose situacijose. Tik projektai turi būti įdomūs, intriguojantys. O kas mokiniui yra įdomu? Pirmiausia tai, kas susiję su jo patirtimi. Suteikite mokiniams galimybę patiems pasirinkti temas arba netgi siūlykite jas susigalvoti.
O kas mokiniui yra įdomu? Pirmiausia tai, kas susiję su jo patirtimi. Suteikite mokiniams galimybę patiems pasirinkti temas arba netgi siūlykite jas susigalvoti.
- Paskutinis dalykas, apie ką šiandien norėčiau pasisakyti – tai mokytojų kuriamos ir įrašomos nuotolinės pamokos. Pagrįstai džiaugiamės mokytojų iniciatyvumu, dalis tų pamokų jungiamos į savotiškas nuotolinių mokymo priemonių bibliotekas. Sukurta nemažai iš tiesų puikių pamokų. Bet reikia atkreipti dėmesį į porą aspektų. Pirmas. Mokymas turi būti sistemingas ir rišlus. Būtų pageidautina, kad mokytojas ar jų grupė savo video pamokomis padengtų visą savo srities pasirinktą temą. Reikėtų kurti pamokų serijas, kuriose laikomasi vieningos metodikos. Aišku, gali būti ir atskirų, svarbius dalyko klausimus aiškinančių pamokų, bet jų funkcija kita, jas mokytojas pasitelkia epizodiškai, norėdamas parodyti, kaip ką nors galima būtų aiškinti. Antrasis problematiškas mokytojų kuriamų pamokų aspektas susijęs su autorių teisėmis. Jei mokytojas savo pamokoje, įrašytoje ar ne, remiasi kokiais nors šaltiniais (vadovėliais, užduočių komplektais, video, audio medžiaga, iliustracijomis ir kt.) – viskas gerai, bet jeigu tai imama platinti ar net platinti už mokestį, reikia tvarkyti autorių teises. Leidykloms tai yra įprastas dalykas, bet kaip tai tvarkyti kitais platinimo atvejais, ne visuomet aišku.
Jau esu rašęs, kad pandemijos keliamus iššūkius reikėtų laikyti ne tik ugdymo galimybių susiaurinimu, bet ir paskatinimu ieškoti naujų sprendimų, kuriuos sėkmingai panaudosime vėl – tikiuosi – sugrįžę į klases.
Dr. Saulius Žukas yra literatūrologas, literatūros kritikas, leidėjas.