Viskas rimsta – artėja atostogos, atsikvėps ir švietimo valdininkai, prieš porą metų prižadėję pakeisti visą bendrojo ugdymo turinį, perrašyti programas, pakelti mūsų švietimą į kitą, bent kiek padoriau atrodantį, tarptautinį lygį. Iš viešai matomų dalykų, girdimų kalbų susidaro įspūdis, kad ambicijos bliūkšta, taigi ir čia nujaučiu atostogas, gal net ilgesnes. O gal klystu, gal veiksmas vyksta, gal energingai dirba darbo grupės ir tuoj bus iššautos raketos su naujomis idėjomis, naujomis iniciatyvomis, naujais pažadais. Juk artėja 2021 metai, kai vėl bus atliekami tarptautiniai mūsų vaikų vertinimai.
Tarptautinis prestižas svarbu, bet dar svarbiau tai, kad pasaulis, tame tarpe ir mūsų kaimynai, lekia tolyn. O kaip mes, ar kada nors pavysim?
Dar praeitą rudenį atsakinėjom į Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos, kuri rengia tarptautinius vertinimus, paklausimą, ar mūsų bendrojo ugdymo programose aptariami bendravimo raštu, sakytiniu žodžiu ir skaitmena santykiai, kiekvienos iš šių komunikavimo rūšių savitumas, ir nelabai kuo galėjome pasigirti. Žinovai sako, kad 2021 metų vertinimo užduotyse matematika bus dar labiau jungiama su informatika – ar tam ruošiamasi? Jau ne kartą viešai klausiau, ar mūsų vaikai ruošiami tame pačiame tyrime pradedamam muzikinių kompetencijų vertinimui?
Į mokyklų duris vis garsiau beldžiasi verslumo ir finansinio raštingumo mokslai. Pasaulinė verslumo ir finansinio raštingumo skatintojų organizacija Junior Achievement prieš porą savaičių pasirašė susitarimą su ministru A.Monkevičiumi, pagal kurį baigę 12 klasių mūsų vaikai bus gavę 100 valandų verslumo ir finansinio raštingumo mokymų. O kur dar prieš keletą metų energingai pradėta medijų raštingumo programa, kuri, regis, išsikvėpė pasibaigus projekto finansavimui. Apie medijas vis dar pakalbama, vis dar organizuojamas vienas kitas mokytojų susibūrimas šia tema – dažniausiai apie politiškai aktualias „netikras naujienas“, – nors užsiėmimų pabaigoje neretai padejuojama, kada visa tai galėtų ateiti į mokyklą.
Gerai būtų išgirsti, kaip iš tikrųjų sekasi pradėtiems bandomiesiems projektams: gamtamoksliniam integravimui V–VI klasėse ir informatikos pradinėse klasėse. Jų organizavimu galime didžiuotis, nors atsiliepimai apie gamtamokslinį integravimą dviprasmiškesni. Oficialiai kalbama apie didelę sėkmę, bet privačiai mokytojai šneka ne taip entuziastingai – trūksta jiems reikalingos ugdymo medžiagos.
Visus šiuos naujojo švietimo aspektus jungia vienas dalykas – tai mokymasis veikiant, kuriant, sprendžiant problemas.
Šis projektas provokuoja ir kitas mintis – kodėl nevystomos socialinių ir humanitarinių disciplinų integravimo iniciatyvos, nebent tuo užsiima privačios, laisviau į valstybines programas žvelgiančios, mokyklos.
Visa tai, apie ką kalbu (aišku, ir ne tik tai), turėtų sugulti į naująsias programas. Bet ar tai įvyks, kada tai įvyks?
Jei kyla klausimas, koks visų tų naujovių tikslas, atsakau: per informatiką ugdyti algoritminį mąstymą, kuris padės modeliuoti robotų elgseną; per verslumo užsiėmimus – mokytis apčiuopti verslo nišas ir nebijoti pradėt savo verslą; per medijų pamokas – ne tik kritiškai vertinti į mus įvairiais kanalais plūstančias žinias, bet ir patiems jas kurti; per gamtamokslinius tyrimus – į supančią gamtą pažvelgti kaip į paslaptingą ir nedalomą visumą, per robotikos užsiėmimus mokytis su robotais spręsti realiai gyvenime iškylančias problemas ir t.t. Visus šiuos naujojo švietimo aspektus jungia vienas dalykas – tai mokymasis veikiant, kuriant, sprendžiant problemas.
Tradicinės disciplinos niekur nedingsta, kalbų, socialinių, gamtos disciplinų, matematikos, menų gebėjimai reikalingi ne patys savaime, bet kaip efektyvaus, kūrybiško veikimo bet kurioje gyvenimo srityje įgalinimas.
Įdomiausia tai, kad integruotos projektinės veiklos, į kurias moksleiviai įsitraukia, pakelia visų tradicinių disciplinų pasiekimus. Tik ką vykusioje Junior Achievement konferencijoje Birštone kalbėjęs norvegas Jarle Tommerbakke rodė tyrimo rezultatus, kaip verslumo ugdymas pakelia bendrą mokinių mokymosi lygį. O priežastis paprasta – toks mokymasis jiems įdomus, moksleiviai tampa labiau motyvuoti, jie pajunta mokymosi prasmę.
Įsivaizduokim mūsų vidurinės mokyklos moksleivius, kurie gamtos mokslus ir matematiką mokosi integruotai, didelę dalį laiko praleisdami laboratorijose. Atasvara gamtamoksliniam integravimui – su socialiniais, humanitariniais mokslais ir menais labiau susijęs medijų raštingumo ugdymas. Šią mintį skolinuosi iš Esther Wojcicki tik ką išleistos knygos Kaip užauginti žmones, kuriems sekasi. Wojcicki laikoma žymiausia šių laikų JAV pedagoge, ji pasiūlė kitą polių, atasvarą mokymuisi pagal gamtamokslinę STEAM koncepciją – vyresnėse klasėse mokiniai leidžia tikrus laikraščius, kurie ir atspausdinami, ir platinami, be to, susirenkama lėšų parduodant tų laikraščių reklaminį plotą.
Leisti laikraštį – tai jungti visas humanitarines ir socialines disciplinas: mokytis rašyti, atidžiai skaityti ir suprasti, kas parašyta, domėtis visuomenės problemomis, kultūra, pasisakyti vertybiniais klausimais, mokėti leidinį iliustruoti, maketuoti ir t.t. Ši veikla įtraukia mokinius, nes jie gali kalbėti apie tai, kas jiems rūpi, ginti savo nuomonę. Be didesnių investicijų sunku įsivaizduoti Wojcicki siūlomą ugdymo modelį, kai vieną mokslo dieną per savaitę vyresnių klasių mokiniai praleidžiama greta mokyklos esančiame spaudos centre, bet gamtamokslinės laboratorijos irgi kainuoja, o tokiu spaudos centru galėtų naudotis ir kelios mokyklos.
Grįžtu prie įsivaizdavimo, kuriame išsidėlioja trys skirtingas veiklas integruojantys blokai: gamtamokslinių tyrimų, medijų kūrimo, o per vidurį verslumo ašis. Mokinių verslo idėjos atsiranda vieniems gilinantis į gamtos paslaptis, kitiems kuriant medijų produktus.
Jau girdžiu replikas – kliedesiai, pas mus tai neįmanoma. Bet gamtamokslinis integravimas jau pajudėjo ir mūsų mokyklose, Wojcicki ugdymo modelis jau imamas taikyti ne vien Silicio slėnyje, o Junior Achievement tyrimai rodo, kad mokykloje verslumo mokslus krimtusių mokinių piniginės vėliau būna truputį storenės. Patrauklu, jei tai laikysime vertybe?
Dar įdomiau, kad visus čia aptartus dalykus rekomenduojama pradėti jau pradinėje mokykloje, pavyzdžiui, Junior Achievement susitarime su mūsų švietimo ministru pradinėse klasėse numatytos šešios valandos. Beje, daugelis čia paminėtų dalykų jau vyksta. Pradinės klasės jau gali dirbti su gamtamokslinių tyrimų instrumentais, pasaulinio masto informatikos guru Vilija Dagienė kuria algoritminio mąstymo užduotis mūsų pradinių klasių mokiniams, integruoto ugdymo vadovėlyje mokome verslumo, rengiame verslo planus, simuliaciniame žaidime formuojame šeimos biudžetą, supažindiname su medijų aplinka, reklama ir kuriame sienlaikraštį, kuris netrukus virs moksleivių žiniomis, integravimo temas papildo robotikos užsiėmimai, priartinantys neformalų ugdymą prie įprastų pamokų ir t.t.
Didžioji bėda yra tėvų klausimas – o kaip pratęsti šias, mokinius įtraukiančias, integruoto ugdymo patirtis perėjus į penktą bei kitas aukštesnes klases. Čia vėl tenka atsigręžti į švietimo valdininkus ir prašyti, kad kiek galima greičiau būtų apsispręsta bent dėl svarbiausių mūsų švietimo ateities žingsnių, pavyzdžiui, kiek metų bus skirta pradiniam ugdymui, kiek progimnazijos ir gimnazijos klasėms. Tai padėtų galvoti apie mūsų vaikų ateitį net ir neturint naujųjų bendrojo ugdymo programų.
