 |
Nežinau, ką galvoja ir kaip jaučiasi prezidentė, tačiau man atrodo, kad pasirinkimas iš tiesų nėra jau toks sudėtingas.
Teisingiau net būtų sakyti, kad pasirinkimo prezidentė iš esmės neturi. Jei, žinoma, ji nenori pakartoti klaidos, kurią padarė skubotai teisindama abejotinus R.Palaičio sprendimus dėl FNTT vadovų atleidimo.
Pirmiausia pasirinkimas nėra lygiavertis: vienoje svarstyklių lėkštėje Vyriausybės vadovas, atsakingas už viso kabineto veiklą, antroje – tik vienas iš 14-tos Vyriausybės narių. Prezidentės sprendimas yra susijęs su pasitikėjimu: jei nuspręs R.Palaičio neatleisti, tai reikš, kad jis jai yra svarbesnis nei visa Vyriausybė.
Kai kas šioje vietoje tikriausiai man puls prieštarauti, sakydamas jog yra priešingai ir kad būtent R.Palaičio atleidimas iš pareigų reikštų Vyriausybės griūtį. Nepykite, bet manau, kad tai didžiausia nesąmonė, kokią tik būtų galima sugalvoti. To nesugalvotų nei Liberalų ir centro sąjunga, nei jos vadovas A.Čaplikas. Nepaisant to, kad šiai, jokių vertybių neturinčiai, partijai parsidavinėti už postus anaiptol nėra naujiena, net jie tikriausiai supranta, kad taip brangiai kaip konservatoriai, jiems niekas daugiau niekada nemokės ir 4 ministrų postų už 11 vietų Seime plius Valinskų šeimą nepasiūlys.
Todėl atleidus R.Palaitį niekas negrius, nes liberalcentristai juk ne kvaili ir supranta, kad ši kadencija apskritai tikriausiai yra paskutinė, kai jie turi savo atstovų ir džiaugiasi valdžios teikiamomis privilegijomis. Vargu, ar A.Čaplikas ir jo kolegos linkę tų privilegijų atsisakyti.
Kita vertus, net jei liberalcentristai būtų tokie kvaili ir nuspręstų pasitraukti, niekam nuo to blogiau nebūtų. Priešingai – gal net būtų geriau. Nes klausydamas A.Čapliko, kuris premjerui viešai siūlo „pirkti“ R.Palaitį mainais į energetikos projektus, bent jau aš pagalvoju, kad visiems būtų geriau, kad tokių kaip jis ir koalicijoje, ir apskritai šalies politikoje būtų kuo mažiau. Turiu galvoje tuos, kurių balsavimai ir sprendimai priklauso ne nuo įsitikinimų ar vertybių, o nuo to, ką jiems pasiūlo mainais. Šia prasme R.Palaičio istorija leido A.Čaplikui parodyti savo ir jo partijos tikrąjį veidą.
Grįžtant prie prezidentės pasirinkimo – pasirinkti jai neturėtų būti sunku, nes tenkindama A.Kubiliaus teikimą dėl R.Palaičio atstatydinimo ji padarytų iš esmės tą patį, ką darė R.Palaičiui nusprendus atleisti FNTT vadovus. Premjeras nepasitiki ministru taip pat, kaip ministras nepasitikėjo V.Gailiumi ir V.Giržadu – pastarieji jau atleisti, tad ir R.Palaičiui išimtis neturėtų būti daroma.
Priešingu atveju, tai yra, nusprendusi neatleisti R.Palaičio, D.Grybauskaitė tuo pat metu turėtų pasiūlyti jam formuoti Vyriausybę. Aš labai tikiuosi, kad jai užteks sveiko proto to nedaryti.
O kai dėl „šaudymo sau į koją“, tai kartais gal geriau pripažinti klydus, nei šaudyti į kitus. Klysti juk gali net ir prezidentai.
